Kai aš buvau trise

Mes - paribio žmonės liesi, laibakakliai
į stiklą kaktom baladojam atkakliai.
Aš juodas, aš baltas ir tas, kuris žino.
Erškėčių vainikais ir taurėmis vyno
mus Dievas ar velnias visus padabino.
Ir mes degradu... tobulėjam nuosekliai.

Mes stebim: jie skuba į ten, kur nenori.
Tokie taisyklingi, šventi a priori.
Pakenčia jie mus atlaidžiuoju \'prie meno\'.
Aukščiausias težino sau ką jie ten mano...
Pačių įvairiausių per amžius gyveno.
Gal nori į būrį? Sakau: \'I\'m sorry\'.

Prie veidrodžio tęsias naivus dialogas:
\'aš toks, kokio reikia, - nei geras, nei blogas\'.
Laisvu čia atėjęs, bet kaustomas pančių.
Baruose buvojęs Kalniečių ir Šančių.
Šėrikas prie Nemuno gulbių ir ančių.
Išduoda mane tik važiuojantis stogas.

Mes bėgam per aikštę ir grojame šaukštais,
šlamėdami savo baltaisiais apsiaustais.
Prasikala pienės, aguonos ir tulpės.
Po to mes pakylam į dangų lyg gulbės
kai buriamos talkos ir kasamos bulvės.
Rimtis žemėj stoja. Į protą tu kraustais.