Velykų

jei galėčiau dabar paneigti šitą trapų žiemos buvimą
pradžioje tavo sprangų žodį ir tas lūpas kur žodį taria
mano celėj nebūna vėjo tačiau žvakė virpėti ima
ir lašnoja tyla nuo lubų šitaip tirpsta malda vasarį

jei galėčiau paneigti tamsą amžinojoj šviesoj išbluktų
neišryškintas tavo sapnas juodos juostos ir negatyvas
vienas sparnas kaip sniegas baltas mano motinos skalbtas žlugtas
antras sparnas mirkytas suodžiuos velkas paskui beveik negyvas

taip ir eina po visą žemę šitas angelas skaudžiai puolęs
tas kuris apkabinęs šviesą tarsi ugnį šiai žemei nešė
kol beliko tik šaltas vėjas ir už vėją šaltesnis guolis
du gaideliai kur malė miltus šitaip suko ir žemės ašį

o tada jau ir tavo vardą juodos girnos su žemėm maišė
mėnesėlis dar duoną kepė saulė vandenį saujoj virė
juodos vagos prakvipo duona ir namai prisipildė vaišėm
kur prie vieno didžiulio stalo susitinka gyvi ir mirę

ir laisvai tarp savęs sau kalbas juk gyvybė mirties nebūkštaus
čia svarbiausia bendrumo jausmas žvakių dagtys ir geras tonas
tik gilėja dangus ir trupa šį pasaulį apgaubęs lukštas
kad pramušus plonytį ledą pasilietų trynys geltonas