Vilkintas

Nežinau ar mėnulin vilkas ar mėnulis į vilką staugia
Ar žiema atsitraukus niršta kol galiausiai palieka stepę
Vilko kailiais mes apsigaubsim mano prieše ir mano drauge
Juk žinai kad abu vienodai kraujo kaina mes susitepę

Ir gerai numanai kur šūvis tarsi bitė iš vamzdžio skrieja
Kur banda debesų klajoja ir visi kaip ėriukai švelnūs
Mūsų kelią beveik nuspėjo dar vaikystėj sena būrėja
Ji mokėjo mintis skaityti ji gebėjo skaityti delnus

Pagiriai pagaugais nuėjo kur galiausiai mes atsidūrėm
Ir palinkę pušų kamienai vis girgždėjo kaip durų vyriai
Tavo žvilgsnis kaip kuoka bukas mano žvilgsnis aštrus kaip dūris
Kai nuo vilkinto laiko kailį su manim visą naktį dyrei

O po to jie tave medžiojo ir praėjus daugybei metų
Hesės stepėj vilkai ir šunys tavo kaulus kartu dalijas
Mano rankos net nusitaikant nuo žvarbumo kaip šakos kreta
Kur mirties kaip nebūta rodos ir nebūta jos karalijos

Man bus lemta jau visą laiką vilko bilietą baltą neštis
Ten kur medžiai šaknim į viršų tykiai švokščia tvirtai įaugę
Kerta vilkdalgiai man per kojas graso vėjo aštri geležtė
Ir pakibęs sidabro mėnuo iš vienatvės į vilką staugia