Būk laiminga, Dočkute

Dočkutė pirko dviratį, nes vis dažniau ją apspjaudydavo troleibuse, stovint prie lango, suglamžydavo jos trisdešimt tris minutes lygintas kelnės, tik išlipant iš autobuso pro priekines duris, ji pajuto kaip jos kojomis nubėgo iširusi pėdkelnių siūlė.
Tą rytą PENKTO MARŠRUTO TROLEIBUSE ją palietė keturi iškrypėliai, purvinomis nuo renkamų nuorūkų rudomis rankomis.

Ji turėjo pigų golfuką, kruopščiai išvalytais langais.
Tą rytą Golfukui pavogė akumuliatorių, vairuotojo veidrodėlį ir kilimėlius.
Kaip vietinio literatūrinio muziejaus prižiūrėtoja ji uždirbdavo nemažai, bet jai visą laiką nebeužtekdavo pinigų benzinui.
Pragyvenimas, remiantis vietinių maisto parduotuvių kainomis - augo.
Laikantis dietos „ į amžinybę su daina“ reikėjo valgyti agurkus.
Dočkutė stengėsi laikytis tokios dietos, nes norėjo, kaip ir visi, gyventi amžinai.
Tik vieną rytą, atidžiai žiūrėdama į agurkų naują kainą ji suprato, kad ji niekada nebesulauks amžinybės, o jeigu ir sulauks tai bus amžinybė be agurkų.
Kodėl ji turi laikytis dietos, kada penkto maršruto troleibuse keturi iškrypėliai graibosi ir paleidžia pėdkelnių siūles?  Kam ta amžinybė, kada troleibusuose amžinai šmėkščioja iškrypėliai? Argi nejuokinga privalgius dietinių agurkų, vedančių į amžinybę, įlipus į troleibusą atsiduoti iškrypėlių norams?

Nusigyveno mergina - neturėjo net nusigėrusio vaikino, kuris jai nupirktu pėdkelnes, raudonus batelius, parneštu iš turgaus agurkų, ropių bei vidutinio dydžio obuolių ir pripiltu sklidiną baką benzino.
Ji gyventu sveikai ir rūpėtu jai tik vyrui perkamo karsto spalva.
Kodėl ji taip nusigyveno?

Vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje perkami dviračiai yra Panevėžio turgus.
Apeidama purvu grįstas turgaus balas, vos prisidengdama lietsargiu nuo vasaros lietaus ji artėjo prie buvusio Panevėžio teatro aktoriaus, vestuvininko, kiaulių augintojo, moterų nemylėtinio Broniaus, kuris vaidino dviračių pardavėją.
Bronius turėjo išsilavinimą, bet neturėjo įtakingų draugų teatro kritikų, todėl nutarė gyventi, o ne kurti.
Dočkutei patiko dviratis 'Cross“  ir ji nesiderėjo  - ji apžergė dviratį vos tik pamatė jo šlapią nuo vasaros lietaus balnelį.
Šiuolaikiniai dviračiai yra gražūs ne tik išore, bet ir vidumi.
Merginą užbūrė spyruokliuojanti silikoninė sėdynė, į viršų šaunantys vairo išlenkimai, saulėje blyksintys tepalu aplieti stipinai.
Bronių sužavėjo dviratį apsižergusi mergina. Jis prisiminė teatro budinčią, kuri turėjo dviratį ir visada primindavo, kada jis eidavo pro šalį, kad jis girtas kaip pėdas.
- Patinka? Pirksi?
Bronius dėvėjo sausio mėnesį skalbtas sportines kelnes, o rankose laikė žvaigždėtą alaus skardinę.
Jaunuolis  stambiomis rankomis vis pasitempdavo į viršų kelnes taip meistriškai, kad  nuo dešinėje rankoje laikomos skardinės krašto atitrūkęs alaus lašas  tik per plauką neištepė surauktos kelnių gumos.
Mergina akimirksniu įsivaizdavo, kad tas vaikinas ją apkabina lyg alaus skardinę, o toliau?
Dočkutė dėl įgimto drovumo neišdrįso įsivaizduoti, kas gali atsitikti.
Ji, vydama vaizduotėje audringai besivystantį kovos su „ treninguoto“ jaunuolio rankomis, pasileido bėgti.
Dočkutė nesiderėjo dėl kainos.

Dviratį jai pardavė Valytė
Dočkutės draugė Valytė,  dirbo pardavėja retų mėsos produktų parduotuvėje. Kas yra retas maisto produktas?  Tai užnuodyta mėsa, kurios užtenka mažo griežinėlio, kad nusibaigtum per kelerius metus, kasdien leisdamas iš burnos baltas akytas putas. Pardavėjos buvo įpareigotos vaikščioti į laidotuves ir rašyti nekrologus.
Kas buvo nuodų pirkėjai? Pirkėjai buvo turtingi tiek, kad nebežinojo kam jie gyvena ir tos putos jiems priminė Okeano bangų keteras. Jiems mirti buvo tiesiog gyvenimo įvairovė. Žinoma, buvo ir racionalių, bet jie prieš mirtį paduodavo į teismą vartotojų teises, bet, dažniausiai, mirdavo nesudalyvavę pirmame teismo posėdyje.
Kokie pirkėjai be būtu, jie visi žavėjosi Valytės kūno formomis ir jos prieinamumu.
Jie mielai duodavo savo adresus Valytei, nes ji turėjo daug laiko susirašinėti žinutėmis su vyrais.
Ji draugavo su daugeliu vyrų, kurie maitinosi retais mėsos gaminiais.
Kodėl ji  taip dažnai laidotuvėse verkdavo lyg tapusi našle?

.
Dviratį Valytei padovanojo mama.
Mamai dviratį nupirko kaimynas, kuris norėjo ją sugundyti nusivežęs į miško tankumyną. Kaimynas buvo sugundęs visas kaimyniniuose daugiabučiuose gyvenančias vidutinio amžiaus moteris. Vienoms užtekdavo, kad kaimynas dovanoja prabangų dviratį, kitoms jis buvo žavesys, o trečios ėjo iš smalsumo. Vieną dieną, kada Valytės mama pasipuošė baltomis kelnėmis važiuoti į mišką, o tada, ji matė per virtuvės plastikinį langą, kaip gundantis, iškėlęs gražią savo galvą  kaimynas sprunka nuo gausybės įsiutusių vyrų su automobiliais ir ties posūkiu į parką, buvo pervažiuotas visų rajono automobilių ir keleto neprabangių automobilių po tris kartus.
Valytės mama apsimetė laiminga ir su ašaromis akyse atidavė tą brangų širdžiai ir neišsipildžiusios svajonės atminimo dviratį dukrai.
Taip ir liko nesugundyta.
Valytė, nesuvaldžiusi neapykantos, nervingai daužė plaktuku dviračio rėmą, kada paskambino susirūpinusi Dočkutė.
Valytė labai apsidžiaugė, kad Dočkutei reikia dviračio.


Dočkutė išvažiavo su nauju dviračiu pasivažinėti. Pušų spygliais nuklotas dviračių takas vinguriavo pušyno dirvožemiu.
Norėjosi naujo gyvenimo.
Gyvenimo be baimės būti pažeminta.
Mergina džiaugėsi nuostabiu pušynu, savo naujomis pėdkelnėmis ir nauju smagiai riedančiu dviračiu.

Miške buvo tylu tik dvi skruzdelės rėkė viena ant kitos taip, kad lingavo šakos lyg siaustu lietus.