Sustojo laikas...
Bet šitaip juk negali būti
net jeigu, tarkime, užaugo jau,
subrendo tai, kam skirtas buvo.
Neklausiu, kaip giliai po kojomis,
po žemę išsiraizgę šaknys,
kad duoną pelnytų
ir mano burnai.
Dangau, bent šiandien pailsėk.
Nubudę smegenys...
Sutartinai į žemę gręžiamės,
ieškodami Žemiausiojo
už duoną padėkoti.