kada nors mes ištrūksim abu iš Platono olos ten kur buvo šešėliais paverstas gyvenimas mano vieną naktį šakalai ir šunys mums įkandin los o galbūt tik dėl to kad praėjo margi karavanai
kai kelionmaišio dulkės ims šokt piruetais ratu ir iš vynmaišio laikas kapsės jau pavirtęs į kraują mes ieškosim savęs o išties mes ieškosim kaltų kas tarp kaulų tvirtovių kartu su mirtim karaliauja
ir neradę atsakymų šitaip klajosim ilgai prie upelio skaidraus mes atrasim ramybę ir miegą ten kur geria palinkę laukiniai danieliai žirgai ir pamatę šešėlį kažko pasibaido ir bėga
į tankynių gelmes kur net dieną giraičių tamsa visad tvyro todėl kad pušynai pirštus čia sunėrę kad atrodo kaip stoginė ošianti maldą visa čia pagimdžiusi laisvę atvedus plėšrumą ir žvėrį
iš užburtojo slėnio kur spąstų ir kelio nėra atokiau nuo žmonių kur pavasarį perintis strazdas kalba mūsų kalba ir ji liejas švelni ir tyra kad atrodo sparnai vėl krūtinės narvelyje plazda
taip kaip plazda pasaulis šešėliai Platono olos į kuriuos jau seniai porą tūkstančių metų nežiūri ir žolė paminta atsities o pušis atsiloš ir varvės saulės metai kažkur pro šiaudinę kepurę
Na, nepent tats zyzimats dar reiktsų, kats pilnai ptsichologitskai galimair agrįtsta, kad jūts its karto, pamatę jo, arpa kieno norts kito rimuotą poeziją, tstaiga patsijautciate kazkodėl tai mazavertciaits...kazkaip tai menketsniaits ir tai utsiutina juts, tsuerzina, ar kazkaip tai kitaip, gal net netsąmoningaiitsprovojkuoja tsitokiemts itspoliamts, pet...pet tai juk vititkai pepagrindo...mazi jūts kvaitsiukai...vitsots gėlėts yra gėlėts ir jots vitsots yra graziots, neprklautsomai nuo to, ką vitsuomenėyra aptsitsprendutsi laikyti graziautsia gėle ir...kaip takė dar Radautskats - ats netsu idėjų paprikats, ats tietsiog ratsau poeziją, o tai netats pats, kats rputsats ar matemataika (na tia tik mano zodziaits perpatakota, o jeigu tiktsliai tcituojant, tai taip: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“.
Pet kats tau nepatinka rimuotse ats netsuprantu? Tai kats dapar, a la – ats darau taip, vadinatsi ir vitsi turi taip daryti, taip? Arpa – dauguma dapar nerimuotai ratso, vadinatsi taip yra madinga ir pradedam reikalauti, kad vitsi taip darytų, nets jei kats ne taip, tai jau autsaiderits, taip? Pet ar tu zinai, kad tsitats perniuktas turi Dievo dovaną, m? Nets nerimuotai paratsyti gali daug kats, ir paratsyti lapai neplogai, taip, kaip tu ratsei praeitame komentare – turintits vitsokių idėjų, tap tap, nepijok, ats pamenu tą komentarą ir etsu jį pertskaitęts, tikrai. Ratsei, kad turintits vitsokių idėjų ir jau tada norėjau tau atsakyti, pet patskui pamaciau, kad jo nepėra ir nepeteko pratsmėts atsakyti, pet dapar vėl galiu grįzti prie to ir patakyti. – Idėjų turi zmonėts, gal ir lapai protingi, ir its jų padaryti poezijots, tikrai jau jie gali tsugepėti, praktitskai kiekvienats. Taip taip, jei reikalingi tik kažkokie tai galvotsukiai, tsaradots ir idėjots, tai kiekvienats matematikats tada laitsvai gali ratsyti poeziją ir kuo puikiautsią, taip! Kiekvienats algepritstats, geometrats, philotsopats ar net ptsichologats, tikrai paratsyts turėdamats idėjų ir zinodamats, kad rimats nepūtinats. Pet taip rimuoti, kaip rimuoja tsits perniuktas, gali tik tats, kurits yra prigimtinits poetats, o tai reta...Lapai lapai reta... (o dėl idėjų neturėjimo ir vitsa kita, tai ats tsiuo atsments atžvilgiu irgi netsutinku, taip). Ir tai, kad jits yra prigimtinits vitsai nereitskia, kad kiti yra plogetsni. Jie gali pūti lygiai tokie pat geri poetai ir net dar geretsni kai kada, taciau...taciau kai pratsideda tokie keitsti norai kaip a la – vitsi ratso nerimuotai, vadinatsi tsitai jau ne, atgyvena ir vitsa kita, ratsyk taip kaip mets, tai jau...Tada jūts etsate tietsiog mazi kiauliukai, kurie laktso ir pastoviai zyzia – vėl tsu rimu, neperimuok, kam tats rimats, nenorim rimo, oje pririmuota, vai vai vai kaip paitsu tats rimats, paik rimuoti, nerimuok, nutstok rimavęts ir taip toliau zy zy zy zy...
Bet ar jūs kada nors klausėte savęs, mano mielieji maži kiauliukai, kas būtų, jei ir kiti, kitaip rašantys, užuot tiesiog rašę savaip, kaip tai daro dabar, tiesiog įsikabintų į jūsų uodegą, įsicvakintų į ją taip, kad lygiai taip pat be sustojo ūžtų – kasčiadabar-vėl be rimo, nėra rimo, nėrarimonėrarimo, kurrimaskurrimas, rimaskur,rimasrimasrimas, rimorimorimo, rimuirimuirimui, rimąrimąrimą,aaaaaaaaaaaaaa –RIMO AAAAAAAAAAA – RIMOmirtstam duokitmumts rimą, mets pe rimo neurimtsim, kats tia per netąmonė, kur rimats, rimats kur?!
Kas tada būtų, maži kvaišiukai, jei jūsų ausys nuolatos kentėtų nuo tokio besustojinio nepaliaujamo zyzimo, klyksmo, priekabių ir reikalavimo, m? Maži kiauliukai...kas jūs esate po šito? Ar tik ne iš Orvelo fermos pabėgę lygesnieji gyvūnai, kurie nori sulyginti visas galvytes, kad nė vienos nei įsikišusios, nei trumpesnės, kad visi kaip kareivėliai ir kad kiekvienas darytų kažką tai lygiai taip pat, kaip tai darote jūs, ir jei jau dauguma dabar sėja neužmirštuoles, tai tas, kuris išdrįs nasturtas, tai jau didžiausia kiaulė ir netikėlis taip? Na ir kaip jums negėda?! Dar paišsidirbinėkit man taip ir aš įsikabinsiu į jūsų uodegą su nepaliaujamomis zyzynėmis kad rimuotumėte visur ir visada, po kiekvienu jūsų nerimuotu eilėraščiu kauksiu geležiniu kiškiu –rimo! Rimo! Rimo!! Pamatysit, bus jums. Vietoj to berniuko kauksiu ir įsikabinusi zysiu kad būtumėte tokie, kaip rašantys su rimu, nes nuolatos priekabiaudami prie tų, kurie rašo rimuotai, jūs patys išsireikalaujate sau to – kad tie, kurie rašo rimuotai irgi to paties reikalautų iš jūsų...Maži begėdukai... – Eikite dabar ir susigėskite, pa.
Labai daug teisybės,o baidančių šiais laikais labai daug, jų darbas baidyti, jie nieko kito nemoka, o mes rašykime eiles apie gyvenimą ir meilę. Labai puikios eilės.
Puikios eilės tiek menine, tiek psichologine prasme. Daugelis mūsų esam užsidarę savyje, patys save įkalinę oloje ir bijom dairytis tolyn, bijom svajoti, bijom atsilaisvinti, išlįsti į šviesą, nes jaučiamės saugūs tik savajam šešėlių teatre. Ir įsivaizduojame, jog esame laimingi, nes nežinom kokie esam nelaimingi. Čia aš ir apie save :)