Pašnekesys iš portretų arba Be balso

Kūrinys dalyvavo konkurse >>

(Signatarui Antanui Smetonai)

Sena plokštelė arija Birutės liejasi ir fonas
Garsų iš gatvės marširuojant grindiniu kareiviams
Kandikly gintaro pridegus papiroską
Sofija pezidento pakeleivė šypsosi ir rodos
Paslėpus rėmo plyšiuos rūpesčių raukšles
Užuolaioj užstringa muzika atgyja akys
Tautos debatai prikelia vėles

Antanai nuo portreto aš nupūsiu dulkes
Veidai ryškėja įvykius girdėsim
Šalis prapulti gali ak kokie laikai
Matai pro langą šviesos o prie durų spiečias
Prašmatnios poros keičias ponių mados
Europos skudurynų vajus ar matei
Kad šitiek džiaugsmo tai puošybai teiktų
Priglaudęs tolimas Ohajus

Nurimk brangioji padėliok pasjansą
Dabar per Lietuvą keliauja abejingas
Praeivis be kalbos be šansų
Primink tą žodį ach tai globalus iliuzijom laimingas
Žmogus jo siekis įkalbėjimais beprasmiais tautai
Išėjus iš savęs įtikinti išeiti ir kitus

Smetoniški laikai praėjo
Mes pasmerkti brangioji dulkame ant sienos
Nes mokam patys rūsčiai smerkti
Ant kito švarko pastebim dėmes
Galvoju kur Tėvynė ritas kaip pašėlus
Mūs dvasingumo kryžium virsta abėcėlė
Guminė tampa dėk į ją nors dabl-jū
Privalom sieti rytdieną su kultūra be jų
Įprasminant politiškai raidyną
Dabar tik vėlės esam lietuvybėj gimę

Jau atsisakėme valiutos mišką verčiam plynėm
Tuoj š ir ž išpjausim iš žodyno savo
Panelės išteka svetur visai nekeista
O mūs gimtinės žemė užgrobta be karo
Jau viskas čia parduota ką valstybė daro
Sugrįžt galėčiau daugelį dalykų keisčiau
Bet jei valstybės dangūs panorės tiesos
Įrodys pagiežingai kaimynystei oriai
Tikrais tautiečiais galim tapti visados

Antanai minkštas tavo balsas muzika nutyla
Negirdi niekas iš portreto bet prabilti
Turėtum garsiai mano prezidente
Žmona pratarus žodį dūmą nuveja
Portreto žvilgsnis atkaklus o šypsena sustingus

Kai savo dvasios kelio gint nebenorėsi
Pamiršęs kas esi ir bėgsi iš namų
Atminki mūsų nukryžiuotą dalią
Upelio brydėj prakeiksmą vilnijantį
Tikėjimą skausmingą mylinčių žmonių

Stiprėja vėjo gūsis užatlantės medžiuos gaudžia
Nuo mauzoliejaus marmuro kur ilsis amžinybėj
Antanas su žmona balsai Tėvynėj likę
Portretai tik pašnekesiais kutena ausį
Tik sentimentais gaubia tuos smetoniškus laikus
Petrausko sukurtos Birutės arija