Mielas Daktare, Tu juk žinai, kad mes sergam ir sergam už Tave ir už tuos, kur po žodį tėvynę sudėjo. Ir kiekvienas juk esam šios laisvės nešėjęs ir vergas, pilnas savo svajų ir kankinamas savo idėjų.
Buvo šaltas vasaris, kaip žmonės ir rankraščiai mena. Šalo rašalas dieną todėl Jūs krauju pasirašėt, su liepsnojančią fenikso plunksna prisimenant seną bočių išmintį, sukančią žemės pakrypusią ašį.
Mielas Daktare, tu juk žinai – širdyje mes – ligoniai Patriotai kai reikia, o šiaip savyje užsidarę, juk taikos ir vienybės kely būna ledas toks plonas, kuriuo žengiam iš amžių tamsybės į laisvą vasarį.
Kas daugiau, mūsų Daktare, gali vienybę išgydyt, kada sniegas aplinkui mėnulio šviesoj lyg pamėlęs. Ir tik mes susiglaudę turėsime gyvąjį skydą, kurio jau nepramuš jokios priešų užnuodytos strėlės.
Tik plazdėjimas vėliavų ir čia žiemojančių gulbių – šitoks savas kartu visada tokį jaudulį kelia. Po padange lietuviška žvilgsnį pakėliau apstulbęs – atminimui kiek dega danguj prismaigstytų žvakelių.
Mūsų Daktare, pats juk žinai kad galop mes pasveiksim. Ir kaip didelį žvėrį savy nugalėsim tą ligą. Ir keliausim laisvi ligi pat paskutiniojo teismo. Tavo plunksna pati vis dar rašo net kariui užmigus.
a) temos atskleidimas, ryšys su konkretaus signataro asmenybe (max 2 balai): ryšys yra. ir šįkart imponuoja jog netiesmukai užčiuopiamas. kūrinyje juntamas Basanavičiaus asmenybės svoris, jo įtaka nepriklausomybės atkūrimui, tautos išgijimui. 1,6
b) kūrinio mintis (jei neimtume domėn temos) (max 1 balas): nuveikti darbai pergyveną žmogų būtų nestebinanti išmanumu mintis, bet kreipimasis į daktarą pagalbos paskanina kūrinėlį. 0,7
c) naudojamos išraiškos formos (max 1 balas): technika ok, bet jau tie pasirašymai krauju, degančios plunksnos ir užnuodytos strėlės... 0,7
d) požiūrio originalumas (max 1 balas): daktaras ir susirgimas žvėrimi savyje – sužaidimas vykęs. 0,9
bendras balas ir reziumė: 3,9 iltys žvėries plunksnomis apsivėlę
Išreikšta ypatinga pagarba ir puikus kito žmogaus prasmingo gyvenimo pažinimas - kūriniui suteikia lyrinio šventumo:
,,...Mūsų Daktare, pats juk žinai kad galop mes pasveiksim.
Ir kaip didelį žvėrį savy nugalėsim tą ligą.
Ir keliausim laisvi ligi pat paskutiniojo teismo.
Tavo plunksna pati vis dar rašo net kariui užmigus..."
Man kartais atrodo, kad Jūsų, autoriau ranką - pats Angelas vedžioja... Pagarba.
Puikiai! Šis kūrinys kiek kitoks, man net labiau patiko. Tik žodį Tėvynė reiktų rašyti iš didžiosios raidės, nes ji verta didesnės pagarbos nei "Daktaras" ir visi signatarai kartu sudėjus. :)
5