užmesiu juodą užmaršties vualį
ant sklidinų laukimo laiko indų
kad ilgesio lietus nebelašnotų
ten kur vanduo
paliestas nebevirpa
į kietą ledą virtę
abejingumo vėsūs okeanai
atsimuša krantan
ir į mane pažyra
prisiminimai, brendantys į viltį
per skausmo kalnus, kurie verkia
beaistrėm snaigėm
gulančiom į šaltus delnus
jas ant širdies padėsiu
tegul ištirpsta karšty
jų nebegedėsiu
liks tik vanduo skaidrus lyg gyvas
kur virpa atvaizdas priblėsęs
jo akys žvilga lyg safyrai
tai ašaros
kaip vaiko juokas tyros
tai mano jūra išduota žuvėdros
ir mano krantas
kuriuo braidėm tylūs
kur smėlis užmaršties
tarp laiko pirštų
šnibždėdamas
vis byra
byra
byra