Iš vėjo ėjo

Niršta mazgus užmiršta tiršta nuo rūko tiršta
Širsta bejėgiai pirštai bičių motulė miršta

Pirštai jų pagalvėlės gėlės lietus ir vėlės
Laukas į tavo plaukus pienių baltumas vėlės

Plazda iškėlus lazdą skiautė gal vėliavėlė
Vielos iš mano sielos ielos gatves aptvėrė

Skersvėjo skerstas vėjas peilis iš meilės blizga
Dukart į karą ėjęs ir nepargrįžęs vis dar

Šėlo juodi šešėliai ant kelių šašai draskyti
Nuo sienų nuo strėnų lupta bėgta pas vienas kitą

Mielės iš mėgo kėlės ir iš puodynės kilo
Rūkas kur žemę semia grįžo tyla į tylą

Skimbčiojo taurios taurės žvilgsniai kur susitiko
Žvilgantys ilgesio vyzdžiai Homero o gal Edipo

Aklystė neleido klysti aklas pamato pirmas
Veidą jei Dievas leido paslėptą užu širmos

Kryžkelėm kryžkalniais kryžiais būsiu namop pargrįžęs
Tavo golgotų plotas kryžminti mano paryžiai

Križminti mintį ant kryžiaus spręsti kryžiažodį Kristui
Nori palengvint naštą mažta nė viens nedrįsta

Akys taip ir pasakė vyzdžiai išplukdė sielius
Miškas kažkur užtiškęs mano vėlių kisielius

Aušta medinis šaukštas vėsta reiks paragauti
Grynas kaip kraujas vynas oras perduria plautį

Trūksta ir aleliuja šventieji aliejai liejas
Būna iš mano kūno šitaip išeina vėjas - - -