kai žaisim indėnus
vadinkit mane Didžiojo Buivolo Sėkla
karštu ir lipniu gaivalu
bėgančiu vasaros nakties gyvuliška papilve
įsišaknijančiu totemo įsčiose
mūsų indėniški šūksniai ir plunksnos plaukuos
kaip kadais
ir vėjas mintyse ir vėjas ir
skalpos ir zvimbiančios strėlės
lekiančios mirties greičiu
išmedžiotų kėkštų šauksme
Dvesianti Girios Dvasia,
Šokantis Sužeistas Grizli,
vadinkit mane Didžiojo Buivolo Sėkla
teritorijos mūsų seniai išžvalgytos
kai dievai dėjo pasaulio dugną:
toks plokščias neaukštų brūzgynų plotas
ten kur melioratoriai išsausino pelkes
ir upelius
išretino miško gretas
dūmų signalais dangopi
kažką mums vis bando pranešti
mirusios gentys samanom prigesindamos laužus
iš kažkur ateina šiurpas ir panika
bet dar draikos ore
neįsigauna į kūnus kai sėdim
ir siunčiam ratu gėrimo indą iš lūpų į lūpas
Žvitrioji Tolių Akie,
Kibirkštie Erelio Galvoj,
vadinkit mane Didžiojo Buivolo Sėkla
mano pončo kurį atvilkau iš rūsio
per tiek metų prisiveisė blakių
įmetęs į ugnį žiūriu kaip spragsi degdamos gyvos
nelyg raides mūsų lupose spragančios
kibirkštys mūsų danguose
blizgą ženkleliai suknistų spaliukų prakeikimuose
pakeliu priesaikai dešinę ranką o broliai
žiūriu kaip pro ją prasišviečia
lapų gyslos mirusio rudens
laužo atspindžiai žaidžia jūsų
mėnuliškuose veiduose
Kovo Mirtie,
Žvitrianagi Nakties Ūbai,
vadinkit mane Didžiojo Buivolo Sėkla
aš esu gyvastis išsiveržusi
iš sukaustytos žemės
Siautulingoji Vasara baigės
Tu kuris gniaužai delnuos
popieriaus lapą su nubraižytais
mūsų vaizduotės upėmis ir ežerais
išsausink dabar sugertukais
degantį vandenį mūsų akių
vadink mane Didžiojo Buivolo Sėkla