Elijau, kai strazdas šaukia girioj juodoj
niekada neatsiliepk 
į jo šauksmą manasis berniuk

nes tai tyruose šaukia mirtis netyra netauri
glaudžia lūpas prie pilnaties taurės
ir godžiai geria dieviškąjį vyną

pabalusį net neįraudusį, berniuk

dabar tu vyras
ir pagaliau gali pakelt akis
ten virš tavęs kur svyrančios lietaus sultingos kekės
raškyk jas vyre lieski jų odelę

ir apie švelnią moterį galvok
kuri gyvena už juodosios girios

pušų viršūnės suneria šakas nelyg
pirštus ir gieda savo maldą

čia miškas ir pasaulio stogas
pasaulio stoginė saugi žalia

kai strazdas šaukia girioj juodoj
tu būk jo aidu
kurs nuvilnija šiurpstančia laja
ir vėl sugrįžta

per samanas taip katiniškai švelniai
per žvyrą žvirgždantį ir žyrantį į šonus

dabar tu vyras
ir gali pakelti sunkų žvilgsnį
į tamsią tankmę be švelnaus žvėries

tave jau šaukia šiurpulingas garsas
iš juodo strazdo snapo
lyg trimito

bet tu tiesiog pakelk akis į dangų
kur atsimušęs krenta šauksmas krištolinis
nevertas nė vienos sudilusios žvaigždės