De profundis

Krūme lazdyno
Vis skambėjo angelai krištoliniai

Ėjau per kapines braukdamas šaltus lašus
nuo dygios savo skruosto ražienos

tarp antkapių moteris rinko susilydžiusias
žvakeles išspindėjusias savo
šviesą ir šilumą

ištrūkęs polietileninis maišelis blaškėsi
šiurpiai šiugždėdamas kapų tyloje

užkliūdamas už senovinių paminklų
nutrupėjusios angelo rankos

kapinių sargas žvangino raktais
lyg mažytis sidabro vapelis
kviestų iškilios vakarienės

pilnaties baltas vyzdis šiaušėsi vėjui papūtus
ant neuždegto šulinio iš kurio visi
semia vandenį laistyt dirbtinėm lelijom
Dievo tylą, ak taip, Dievo tylą

toj tyloj tik vaitojimas angelų
suluošintų ir ketvirčiuotų
dalimis sumestų už kapinių tvoros
išvarytų iš mirusiųjų miesto

vienas toks blyškus sparnais nuleistais
velkas per žemę ir veria vagas
į paviršių versdamas kaulus ir akmenis
ietgalius ir žvakigalių vašką

ark angele arkangele ark arkangele ark
nesustodamas