Nepažinusios

gintarai akyse – gelsvos tavo akių traiškanėlės
kurias rytą surinksiu vėl eidamas jūros krantu
lengvas vėjas delnais baltus debesis vilnos suvėlęs
iš pašvaistės akių man atrodo lyg žvelgtumei tu

iš melsvos gilumos kada blaškos į krantą išplaukus
veidrodinė žuvis ir vėl grįžta atgal į save
tu lengva kaip vėlė pasileidusi mėlynus plaukus
įsilieji kaip intakas savo gėląja srove

mūsų sielų žvejai mūsų vėjų tinklai dar ant kranto
kada rūką prie molo lyg vienišą valtį rišu
ir balčiausia diena tarsi kiras pakyla ir krenta
akyse suspindėjusi gyvo sidabro lašu

kada kūnai linguoja lengvai kai per visišką štilį
užsūpuoja ramybė po jos juk vėl būna audra
žvelk į tolį ilgai taip kaip žvelgiama kenčiant ar mylint
kol išnyks saulės dievas dar kartais vadinamas Ra

kol banga po bangos įsiaudrins kaip jūra vaizduotė
ir tamsiausia spalva šiaurės vėjas ją vėl nuspalvos
aš žinau ir dabar tavo lūpos nemoka išduoti
iki šiol nepažinusios blogio ir melo kalbos