prieš savo valią
supančioju save
kad kojos nekelčiau iš rato
kuriame auga
mūsų diademos
kurių man neuždėjai
eilėraščiai kurių neskaitėme
mintys neužrašytos
svoriai prie tavo kojų
sulėtina nuėjimą
taip save apgaunu
noriu kad liktum kartu
permatyti geidžiamas
matinis stiklas
už jo tavo žvilgsnis debesuotas
lik ten už veidrodžio
kur mano vėlės klausosi
tavo tikėjimo šešėlių
tu neįsivaizduoji
kas slepiasi žiemą
po miegančiu akmeniu
visata panardinta
po storu ledo sluoksniu
užššaldyta iki svirpesio
bet kas tada geriau nežinok
aš tik išoriškai
būsiu saulė
surinkusi tavo spindesį
ir atspindėsiu
mūsų kritimą
bet dabar prašau
stipriau akmenimis
užrisk išėjimą iš rato