šokis indėnų rate

karšta ohajau
laukia išdžiuvusi žemė
lietaus nesibaigiančio šokio 
vigvamas saulės kalinto medžio šerdis
dreba kai tomahauką svaido spalvom išsidraikęs
šajenas jo neišskaitomos akys mėlynos upės veidu 
nubėga ir smakro duobutėje telkšo oranžinė saulė
giesmė manitu virpantį orą virina tempiasi venos
indėno rankų turistai išlaukę metus mojuoja
diržas gyvatės oda skrieja į senio būgną
gausmas niagaros garsu
apibrėžia ratą šoka vadai
spalvos tokios šagališkos 
aptvaro akys primerktos 
lūpos sučiauptos pasyviai
pritaria kovai seniai apgiedotai
kviečia į ratą ramiai provokuoja šok blyškiaveidi 
erelio plunksnos liečia petį grizlio šnopavimas
valdantis valandas pulsą žemynus permuša ritmą širdis
nurieda kanjonais aidi kojoto kiauksmas
mirštu šajenė tarp svetimų 
ir toliau manitu traukiniais
trauko mintį šamano globą
karoliukai pabirę prie vartų
aš vis šoku nuotraukoj mano 
žvilgsnis pilnas gyvybės ir ilgesio 
ir laisvės tokios visakerinčios laisvės
apsiverčiu tarsi žuvis pursluose nardau
dabar aš indėnas karys ne moteris vaikas 
erelio plunksnos per visą mano nugarą
karūnoje žaidžia alinanti ohajo saulė 
lėktuvas leidžiasi plunksna krinta
šoku ją gaudyt beprotiškai noriu grįžti nebesapnuoju savęs
prerijose tik jaučiu kaip vis kalasi plunksna ant mano peties