permušimai

negirdėti
nejausti
uosti
be pojūčių
kalent dantimis
kibt į langinę
drebulės kūnu
apsivyt akmenį
kaminą
gretimą kamieną
perskelt buku žvilgsniu
susilieti
su sniego girgždesiu
įsirangyti į pėdą
užklojusią
ryškią žolę
mano ėjimą
basom
ant pirštų galų
į tavo namus
prie tavo laiptų
be turėklų
be tikėjimo
kad dar esi
nežmoniškai
daužosi
meleta kamieno
šerdy lyg kažkas
ne
at
pažįstamo
kas man
ne
pri
klauso