Rašyk
Eilės (72239)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





ČakoPelėda ČakoPelėda

Irka

Rekomendavo: kvl


Nusikalusi po naktinės pamainos – niekaip neprisiruošiu išeit iš to suknisto restoranų verslo, nors esu pasižadėjus sau, kad tai viso labo laikinas darbas  – užėjau į Maximą. Mikliai įsimečiau būtiniausius produktus ir jau norėjau maut prie kasos, bet akys užkliuvo už apatinių drabužių – nukainavimas, viskas po penkis eurus. Vaizdelis ne kažin koks, bet kasdienai sueis. Praėjo tie laikai, kai siųsdavausi rūbus iš naujausios Victoria‘s Secret kolekcijos.

Antrasis mano gyvenimo vyras visai pusėtinai užkaldavo dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju, bet  nusikirto pirštą, įkišęs jį tarp rampos ir netikėtai pajudėjusios fūros,  o vėliau dėl užkrėtimo gangrenavo visa dešinės rankos plaštaka. Todėl jau kuris laikas  verčiamės iš mano padavėjos arbatpinigių, kurių su metais gaunu vis mažiau, ir dar menkesnės sugyventinio invalidumo pašalpos.

Užtat nieks nebetampo manęs už plaukų, nevadina bergždžia kale, netįsia į namus olialia pupyčių ir neverčia užsiimt svingu. Gyvenam, galima sakyt,  ant skurdo ribos, kaip ir pusė Lietuvos, tačiau nebadaujam.

Slampinėju po pustuštę parduotuvę ir negaliu atplėšt žvilgsnio nuo lieknos aukštaūgės moters,  kuri tiesiog švyti sėkme ir prabanga. Žinau, kad tai apgailėtina – lyg varguolis stebėtų serialą apie milijonierius ir paslapčia su jais tapatintųsi. Bet čia ne visai tai. Visuomet, kai pamatau savo dar ne tokio tolimo prabangaus gyvenimo atspindį, kažkas suspurda krūtinėje. Ir nepasakyčiau, kad nemaloniai. Kiek nesmagiau pasijuntu tik tada, kai ji pradeda šnekint savo pyplius. Aš visuomet norėjau didelės šeimos...
Žiūriu į jos nugarą. Prabangi dramblio kaulo spalvos „dublionkė“, šviesūs „Ugai“, rankinė... Ar tik ne Louis Vuitton‘o – aha, būtent jo. Plaukai šviežiai padažyti ir stilingai iškarpyti iki pečių.  Figūra „ledinė“ – matyti net pro žieminius rūbus. Liemuo išryškintas, iš pažastų augančios kojos, aptemptos cigaretės formos džinsais. Bepigu, kai turi visas galimybes sveikai maitintis ir sportuot. O juk dvynukams tik keli metukai – niekuomet neatspėju mažų vaikų amžiaus. Mergytė ir berniukas, kaip pagal užsakymą. Aiškiai matau mielus jų veidukus – dvynukai, laikdydami rankoje po helio balioną, kažko susirūpinę klausinėja mamą, toji pritūpia. Praeinu pro juos sunkiai vilkdama kojas ir neiškentusi atsisuku. Nors tokie niekuomet nepastebi, jei į juos žiūri. Anksčiau juk nepastebėdavau ir aš...
Žvelgiu į jos akis ir negaliu patikėt. Irka? Mano Irka?!

Jaučiu, kaip veidą užlieja tirštas raudonis ir žinau, kad jokia kosmetika to nepaslėps, nes, kaip tyčia, šįryt išlėkiau nenusipiešus veido. O ji… Lyg kokia kino žvaigždė, iš pačio ryto, tik pamanyk!
Sustoju kaip įbesta ir nežinau, ar derėtų laukti, kol prieis, ar lyg niekur nieko prieiti pačiai, o gal visgi nusisukti ir nueiti? Kol svarstau, ji lėtai atsistoja,  nusišypsojusi man linkteli ir nusklendžia lyg madona, už rankų vesdama savo šviesiaplaukius angelus.

Širdyje lyg ir džiugu dėl jos. Tuo pačiu pajuntu, kaip imu kvėpuoti kur kas giliau – kažkas lyg spaudžia krūtinę, kažką lyg ir skauda... Bet kodėl skauda? Tai ne gėda, ne pavydas, tai... Net nežinau, kas tai. Pastatau krepšelį ant žemės ir seku juos, lyg apsėsta. Einu iki automobilių aikštelės, matau, kaip ji sodina vaikus į baltos spalvos Volvo XC 90. Buvęs vyras važinėjo su lygiai tokia pat, tik juoda.  Liuks džipas, tik gal kiek per triukšmingas? Na taip jau sako, nors pati šito niekuomet nepastebėjau – mes visuomet garsiai klausydavome muzikos...

Einu link sustojimo. Pravažiuojantis automobilis aptaško ne tik kojas, bet ir mano smėlio spalvos pūkinę striukę. Ai, vis tiek jau reikėjo išvalyti.
Atsisėdu į pustuštį troleibusą. Priglaudžiu galvą prie stiklo. Neišlipu savo stotelėje. Paskęstu prisiminimuose ir užsivožusi gobtuvą, lyg koks vaiduoklis suku papildomą ratą.
Kažin, kaip būtų susiklostę mudviejų likimai, jeigu nei Kęstas? Jei jis būtų pasirinkęs ją, o ne mane? Jeigu mudvi niekuomet nebūtume su juo susidūrusios? Jeigu...

*****
Antriems metams paliktą Kiešą buvau įsikliopinus mirtinai. Negalėjau patikėt, kad pirmarūšis gražuolis atkreipė dėmesį į mane – pirmūnę, tačiau klasėje jokio autoriteto neturinčią pilką pelytę. Buvau laiminga, laiminga, laiminga....

O viskas prasidėjo St. Peterburge. Važiavom su šule žiūrėt baltų naktų, kurių, beje, taip ir nepamatėm, nors keletas klasiokių prisiekinėjo regėję  baltus arklius. Važiavom traukiniu. Patys populiariausi klasiokai užėmė atskirą vagoną ir žaidė butelį. Suradusi laisvą kamputį, nedrąsiai klestelėjau ir aš, nors ir nebuvau tikra, ar esu tarp tų populiariausių – visad buvau tokia, per vidurį. Turėjau dvi artimiausias  drauges, žyminčias aukštutinę ir žemutinę populiarumo ribas:  Nerija buvo klasės gražuolė, kurią be jokių išlygų buvo įsimylėję visi klasės bernai. Irka gi buvo klasės atstumtoji, kurią be jokių išlygų dulkino visi vienuoliktokai–dvyliktokai, kurie tik užsigeisdavo.  Mūsų klasiokai, ypač bernai, Irka šlykštėjosi, todėl klasėje aš ir pati jos kiek privengdavau, nes juk žinai, pernelyg susibičiuliavusi su neliečiamųjų kastos atstovė, ir pati galėjai tapt neliečiamąja. O ypač pasklidus gandams, kad rezultatyviausią mokyklos krepšininką ji neva užkrėtusi sifiliu ar dar ten kažkuo...

Bet už klasės ribų Irka buvo man artima, kaip niekas kitas. Kas vakarą drauge vedžiodavom šunis. Būtent jai, pora metų vyresniai (nes pradėjo mokyklą lankyti metais vėliau, o penktoje klasėje liko kartoti kurso),  galėdavau išsipasakot visas savo mergiškas bėdas. Žinojau, kad nesišaipys ir nepasmerks. Irka buvo tiesiog tobula klausytoja ir paslapčių sergėtoja, o pasakotis aš mėgau. Žodžiu, buvome mirtinos užklasinės draugės.  Iki tol, kol nepasilaižiau su Kieša...

Ne taip įsivaizdavau tikrą bučinį. Turiu omeny tą, su liežuviu. Tiesa, buvo keliskart pabučiavęs kaimynas Gytis. Jis manęs anei kiek netraukė, nes buvo nesportiškas ir šiaip flegmatikas, bet gero būdo,  be to, patiko Irkai, tad dažniausiai  vaikščiodavom visi trys. Devintokei vis dar be vaikino – ne lygis juk...
Gyčio bučinys buvo tiesiog pakštelėjimas į lūpas. Jo lūpos visuomet buvo drėgnos, kartais dar kiek palaikydavo  jas priglaudęs, gal laukė, kol pati imsiuosi iniciatyvos? Bet  man būdavo truputį šlykštu, todėl ne tik kad neketinau imtis iniciatyvos, bet paslapčia tą jo šlapią bučinį nusivalydavau.

O Kieša mane išvertė iš koto iškart ir kone nužudė. Užvirto visu kūnu, beveik sulaužė stuburą, savo galingu žandikauliu pravėrė burną tiek, kad, rodos,  galėjau praryt apelsiną, liežuvį įkišo bene iki pat vidurių, ir dusino, dusino, dusino. Mojavau rankom – atstumti jo visgi nedrįsau – iki šiol manęs tokios markės vaikinas net palietęs nebuvo – inkščiau, bet, rodos, jį tai dar labiau užvedė. Visgi kelis kartus šiaip ne taip įkvėpiau oro. Kai jis liovėsi, visi klasiokai ėme švilpt, paskelbė mus pasiekus rekordą, atseit  bučiavomės 20 minučių, nors aš nepatikėjau – nebūčiau ištvėrus tiek laiko praktiškai  be oro.

Pridusinta, aplamdyta, buvau įaudrinta iki pat plaukų šalnų galiukų, jaučiasi visa savo esybe jo ir tiktai jo. Jei Kieša tada būtų liepęs man atsistot keturiomis ir ketintų užsegt  antkaklį, tikriausiai nebūčiau prieštaravus. Matyt, tai ir yra meilė, ta beatodairiška ir pasiutusi, apie kokią esu skaičiuosi tik užsienio rašytojų romanuose.

–Tu celka, iškart jaučiasi, – sušvogždė man į ausį. Gyvenime nesu girdėjusi nieko labiau jaudinančio. Tai kartu ir pažeminimas, sakantis, kad esi neverta jo, ir pažadas, kad toji nekaltybės būsena amžinai nesitęs.

Nerija reikšmingai mirktelėjo – jai nepatiko Gytis ir jau seniai ragino susirast normalų berną, vis kišdama savo gerbėjų geriausius draugus, kurie, lyg tyčia, buvo arba atlėpausiai, arba spuoguoti.
Netvėriau savame kailyje, jaučiausi ypatinga ir geidžiama. Tą pačią naktį klojau Kiešai lovą, vedžiau jį prigėrusį miegot, nurengiau, nuaviau batus – net neabejojau, kad su manim vietomis apsikeisti svajojo  bet kuri.
Kitą rytą išblaivėjęs Kieša visur vaikščiojo su manim už parankės, ir, nors buvo labai nepatogu, nes jis gerokai aukštesnis ir jo žingsis atstojo du manuosius, net necyptelėjau.

St. Peterburge jis manęs nepaėmė,  kaip kad, žinodami Kiešos reputacija, pranašavo klasiokai. Jei atvirai, tai aš pati stabdžiau, nes siaubingai bijojau. Jis iki kraujo apkandžiodavo man lūpas ir spenelius, kaklas buvo išmargintas mėlynėmis nuo jo bučinių, mano mergiška krūtinė buvo glamžoma taip kad aš ne juokais susirūpinau, jog ji liausis augusi. Jis buvo žiaurus, tai man savotiškai patiko, bet jei taip skauda bučiuojantis, jei tokie stiprūs jo prisilietimai, tai kas bus TUOMET? O taip, aš jį mačiau... Negalėjau įsivaizduot to daikto sulendančio į mano smulkų kūną, čia mažų mažiausiai reiktų telyčios!

Todėl aš apdairiai delsiau, o jis kantriai laukė. Sakė, lauks, kiek reikės.
Irka, vengusi manęs gerą mėnesį po ekskursijos, galiausiai paskambino ir pakvietė į kiemą.  Mano Baksas, pamatęs jos Bertą vos iš proto neišėjo – šuneliai dar niekuomet nebuvo taip ilgai išsiskyrę. Juokiausi balsu,  stebėdama pilvu šliaužiantį  Baksą, o ir šiaip jaučiaus be galo laiminga. Tačiau Irka atrodė prislėgta. Ištiesė man skarbonkę Kisso, nors žinojo, kad nemėgstu šitos šipučkos. Tylėdama paėmiau ir lėtai, lyg skalaudama burną, ėmiau gurkšnoti. Irka keliais maktelėjimais pribaigė savąjį. Prisėdo ant suoliuko šalimais. Prisėdau ir aš.

–Aš dėl tavo Kiešos..., – pagaliau išlemeno.

–Kas? – suirzau. Žinojau, kad jis ne šventasis, kad yra užlaužęs tiek ir tiek mergų, kad išgėręs mėgsta pasimušt, kad jo tėvai geria, na ir ką? Ar alkoholikės valytojos dukra, nelegaliai užsiiminėjant prostitucija nuo aštuntos klasės, turi teisę mane mokyt?

–Noriu kad žinotum. Tai jis... Jis mane išprievartavo.

–Ką? – išpūčiau akis. Visų pirma, jis mane mylėjo ir tikrai nebūtų lindęs prie šliundros. Kieša visad šaipydavosi iš jos, vadino sifilitike, sakydavo, kad jei būtų to kašioro vietoje – pakabintų ją ant šakos! Kita vertus, ar įmanoma  išprievartaut prostitutę?

–Jis mane išprievartavo, kai dar buvau... mergaitė.  Ir užsiundė savo chebrą. Jie tyčiojosi, grasino tol, kol palaužė... Nejau tu manai, kad aš savo noru su jais? Jie nuo manęs nebeatstoja, sekioja visur, kaip šunys... Jei bandau atsisakyt – smaugia, muša, grasina. Ne tik man. Broliui irgi.

Na dabar ne juokais susinervinau. Šita, išragavus nežinia kiek kotų, pavydi man, kad galiausiai susiradau normalų berną su kuriuo planuoju permiegot? Tikriausiai jis jai patinka, ir kaip tyčia vienintelis nežiūri. Taaaip, mano Kieša visoms patinka...

–Nu bet tu ir kvaiša... Nejau galvoji, kad patikėsiu? Tu juk man pavydi, ar ne??? – užklykiau taip, kad net pati išsigandau. Ištuštėjęs kiemas pasigavo aidą ir pakartojo: „ne, ne, ne“.

Irka žybtelėjo jai neįprastu žvilgsniu – palaužto, įskaudinto vaiko. Jos akys bemat prisipildė ašarų ir ji, nieko netarus, nubėgo. Berta nukiauksėjo iš paskos, o aš dar gerą kilometrą vijausi Baksą.
Iš galvos neišėjo tas jos žvilgsnis. Apgailestavimas, kad man pasisekė ir panieka, kad ja nepatikėjau – štai kas ten buvo. Iššifravusi, lengviau atsikvėpiau. Kieša, matyt, jai ne juokais patiko. Kažin,  kodėl ji ir toliau į mokyklą vaikšto trumpu sijonėliu, dėvi aukštakulnius, kruopščiai susigarbiniuoja plaukais ir kasryt nusipaišo katės akis  – ar taip elgiasi ta, kuri nenori, kad prie jos kibtų? Ir ką ji ten dar skiedė? Kiešos chebra šantažuoją jos brokį? Ketvirtoką? Aha, kur gi ne.

Vengiau jos iki mokslo metų pabaigos. Ir iki pat vasaros nedaviau Kiešai, ką pažadėjus. Tai nutiko vasaros pabaigoje, kopose, prie jūros. Buvau jau dešimtokė. Paskutinė iš klasės vis dar„mergaitė“. Jis manęs pernelyg ir nelaužė, net nesišaipė. Išlaukė, kaip ir žadėjo.
Man baisiai skaudėjo. Visur pribyrėjo smėlio – į akis, į burną ir ten. Rodės, kad su brūžinama švitriniu popieriumi. Maniau, mirsiu. Rėkiau, bet jis užkimšo man burną ir tęsė, tęsė, tęsė...

Kitą rytą nepaėjau. Buvo pikta, bet mėginau jį pateisint – juk šitiek laukė. Kaskart skaudėdavo vis mažiau, bet tada jis susigalvojo kitų būdų – ištvirkėliškų, šlykščių. Jam tiesiog patiko matyt mane kenčiančią. Tačiau kuo jis labiau mane skaudindavo, tuo labiau jį mylėjau.
Vienuoliktoj klasėj Irka pakeitė mokyklą. Nieko apie ją negirdėjau, o ir nesidomėjau. Ji tiesiog nepasirodė rugsėjo 1-osios šventėje. Kai tapau Kiešos mergina, visos staiga įsigeidė su manim draugaut. Nors mano meilė vis prasčiau mokėsi, vis dažniau susimušdavo išgėręs ir mokyklos vadovybė jau kėlė klausimą dėl jo pašalinimo, mūsų jausmams, rodėsi, niekas negrėsė.

Vasarą, kaip visuomet,  birželį, Kęstas buvo išlėkęs žvejot prie Uralo. Mane vidury gatvės surietė papilvės skausmai. Greitoji nuvežė į ligoninę, kur paaiškėjo,  kad reikia skubiai operuot milžinišką cistą.  Niekam nesakiau, tik saviškiui, kuris pažadėjo grįžt savaite anksčiau, nei planavo. Tėvų gąsdint nenorėjau, o ir žinau, ką būtų pasakius mama. Tiek ji, tiek ir visa giminė smerkė mane susidėjus su, anot jų, neaišku kuo besiverčiančiu banditėliu.
„Kontrabanda, narkotikai, žmonių kūno dalys“, - sarkastiškai atsakydavo tėvas, paklaustas, kuo verčiasi aštuoniolikmetis dukros draugas, besinuomojantis butą sostinės centre ir važinėjantis apynauju BMW. Nekreipiau dėmesio į tuos piktokus susirūpinusio gimdytojo juokelius, tačiau jaučiausi neturinti teisės nei guostis, nei pasakotis. Nuo tada, kai su trenksmais palikau tėvų namus.

Po itin saugios laparoskopinės operacijos prasidėjo komplikacijos, mane paguldė į patologinį. Keturvietės palatos draugės  vis keitėsi,  kiekvieną iš kų rytą vakarą vis kas nors lankydavo, todėl labai apsidžiaugiau, kai galiausiai likau viena. Tačiau ramybe pasidžiaugiau tik vieną naktį, o ankstų rytą į palatą įvežė tyliai dejuojančią  merginą. Jos veidas buvo sumaitotas, lūpa prakirsta, nosis, panašu, sulaužyta ir sutvarstyta. Vaizdas buvo toks kraupus, kad vos užmetusi žvilgsnį, nusukau akis. Jos akys buvo užmerktos, tačiau vokai virpėjo.

Puse lūpų klustelėjau sesutės,  kas jai. „Ką tik prarado kūdikį“ – atsakė ji man pašnibždomis. Tačiau tai  nepaaiškino sužalojimų kilmės. Plika akimi matėsi, kad jauna moteris buvo talžoma lyg obuolys. Palatos draugė užsisuko į sieną, aš dar kiek pačatinau su kaip visad užsiėmusiu Kieša ir užmigau.

Pažadino staigiai blykstelėjusi šviesa. Tai palatos draugė nepanoro grabinėtis tamsoje ir dabar susirietusi judėjo tualeto durų link. Stabtelėjo prie mano lovos. Intuityviai pašokau lovoje, kiek pasikėliau ant alkūnių ir aiktelėjau. Tas pats gerai pažįstamas žvilgsnis. Skaudus, gręžiantis, kaltinantis. Ir... užjaučiantis. Kurių galų...?

–Sveika, Irka. – įtariau, kad ji tebepyksta, bet vis tiek pasisveikinau, rodos, netgi pavyko  išspausti šypseną.

–Ar aš tau atrodau sveika? – karčiai ištarė.

–Taip... Užjaučiu... Žinau apie kūdikį. Bet kas nutiko TAU?

Ji pasilenkė virš manęs ir abiem rankomis apglėbė savo pilvą:
– Taviškio darbas, – iškošė. – Liepė darytis abortą… Nejaučiau jokių ženklų, neplanavau gimdyt, bet penktame mėnesyje jau vėlu svarstyt, supranti?! Pasakyk tam  šliužui, kad šį kartą nebetylėsiu!  O tu... Tu jam gimdysi? Tam išgamai, a? Man tavęs gaila...

Kažką lyg ir ketinau sakyt, bet sugebėjau tik žioptelt. Be žado žiūrėjau į  tolstančią Irkos nugarą ir jutau, kaip kyla isteriškas juokas, jis purto visą iš vidaus, tada pereina į dusulio kamuojamą cypčiojimą, o galiausiai prasiverčia nevaldoma rauda.

„Ne, Irute. Negimdysiu nei jam, nei kam kitam. Nes man ką tik pašalino gimdą, supranti? “ – gal reikėjo pasakyt jai.  Bet nepasakiau. Tik paprašiau mokamos vienvietės palatos.  Kad prieš akis nei minutės nebešmėžuotų mano vaikystės draugė. Mano Irka.
2017-12-01 00:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-07 20:36
Milcius
čia be jokių kalbų 5 ir daugiau. Kodėl moteris prie tokių traukia.
Juk tai visiškai šlykštus tipas misinginistas. su tokiais reikia baigti iš karto. Norėtusi sužinoti, kaip ten nutiko  Irkai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-21 17:09
Violeta_Ferdinan
Siaip atviras pasakojimas, kuris itrauke, sudomino. tik nesu salininke "gatves kalbos" kuryboje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-21 06:35
Dekonstrukcionistas
Autorė neabejotinai yra Melvino Burgesso protežė. Man patiko. Skaityčiau tokį romaną.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 21:30
Svoloč
Žiauriai puikiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-07 21:48
Loke1
atrodo, rašei paaugliams, nu..jie taip kalba,atrodo

labai greitai veiksmas sukasi,bet kad nepasidarytų nuobodu vaikiščiams

pamokanti istorija bus, toks įspūdis.
tai irgi svarbu.:}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-06 23:20
Damastas
če viskas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-03 15:24
EgiZ
Ir dar. Nors tu ir ČPelėda, o ne ŠRagana, Irka vis tiek labai su "Irkos tragedija" siejasi. Jei nėra kokios labai svarbios priežasties, siūlyčiau pakeisti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-03 14:03
EgiZ
Negaliu nepasidžiaugti tavo tobulėjimu, man gal toks sparčiausias iš rašykų. O gal kad priverti mane visus tavo darbus perskaityti :) Pirmiausia džiugina, kaip suvaldai tekstą: struktūrą, intrigą, charakterius, dialogus. Tik neužmik ant pagyrų laurų - tikrai dar ne lubos ir juoba ne Olimpas.
Apie Irką.
Vienas iš kūrinio patrauklumo skaitytojui kriterijų - kas autoriaus pasakyta/palikta skaitytojui susiprasti santykis. Jei autorius užuolaidą atskleidžia per daug, guvesniam skaitytojui greit pabosta neintriguojantis, proto pastangų nereikalaujantis tekstas, viskas ima atrodyti kaip nesibaigiantis peizažų aprašinėjimas. Jei autorius, priešingai, per daug nutyli, skaitytojas natūraliai piktinasi, kai nesupranta, kaip gi čia turėtų būti, nesumezga galų. Žinoma, daug priklauso ir nuo skaitytojo gebėjimo bei įsigilinimo į tekstą, bet kai tekstas ne filosofinis ir ne perdėm psichologiškas, skaitytojas nenori per daug galvoti kas kaip ir kodėl, tik galiukus pridurti sutinka. Irkoje, mano galva, per daug liko už užuolaidos. Daug pasakoji apie mokyklos peripetijas, bet, po teisybei, jaunystės jungtis su dabartimi neįtikina, nei pagr. herojės, nei Irkos.
Pasigedau pagrindimo ir dar kai kur, pvz.: pagr herojė ir Irka - geriausios draugės, tebūnie ir tik kieme (artima kaip niekas kitas), tad kaip net ir tikriausia draugė nemato tikrosios Irkos padėties, būsenos, tikrosios tragedijos?! Šaltas susitikimas po daug metų irgi neįtikina, nors gal, žinant  priešistorę ir turint omeny du vaikus. Sakyčiau, kad gal vertėtų istoriją praplėsti, šiek tiek papasakoti apie tai, kaip plėtojosi santykiai su Kieša (nors man vis tiek nesuprantama, kodėl jie liko pora) ir klostėsi Irkos gyvenimas po mokyklos. Susodink jas kokiam barelyje su vyno taurėm ir tegu išsipasakoja, ar ką?
Taip pat siūlyčiau dar kartelį atidžiai perskaityti tekstą. Yra nei šiokių, nei tokių sakinių, pvz.:
Irka žybtelėjo jai neįprastu žvilgsniu – palaužto, įskaudinto vaiko. Jos akys bemat prisipildė ašarų ir ji, nieko netarus, nubėgo.  - keista prislopinta dinamika ir aštuoniolikametis vaikas.
–Nu bet tu ir kvaiša... Nejau galvoji, kad patikėsiu? Tu juk man pavydi, ar ne??? – užklykiau... -  jei jau užklykė, tai turbūt ir leksika buvo klyksmingesnė.
Ir dar šen bei ten.
O šiaip, kaip pradžioj sakiau, džiaugiuosi dėl tavęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-02 22:29
ieva3003
Pritariu knygai, irgi norėčiau autografo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-01 20:04
sesė mėta
Is viešojo maitinimo įstaigos, aha, žinau apie nėštumo patologijos irgi, bet... Tai buvo veikėjai tada nėštumas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-01 19:54
kvl
kvl
aha, skaičiau. dvejopas įspūdis.
lyg ir liux viskas, intriga, užkabina, atstumtoji-raupsuotoji tampa turtinga-laiminga, sėda i naują volvo, bla bla bla...
bet kai kurie dalykai kažkaip gadina reikalus (bent man):
- Victoria‘s Secret, Louis Vuitton, Volvo XC 90 (per daug triukšmingas? :) ) - na, kurių galų visa tai minėti? ar autoriui, o ir skaitytojui tai turi rūpėti? juk tai galima kitaip apžaisti, meniškiau;
- su smėliu prilindusiu ir į "ten". kai perskaitai tokius dalykus pradedi blaškytis tarp dokumentikos ir meninio filmo nesuprasdamas, kur link sukti.

o apskritai, tai labai gerai. 5.

P.S. sese mėta, "pas mus" yra nėštumo patologijos  skyrius :) 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-01 18:17
Luiza Šarlotė
Labai vaizdingai, gyvenimiškai ir įtikinamai aprašyta. Autorė jau gali nešti savo kūrybą į artimiausią spaustuvę ir laikyti rankose savo knygą. Mielai įsigyčiau. Su autografu, jei galima.  5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-01 16:55
sesė mėta
"patologiniu" tai mes vadinam patologinės anatomijos skyrių (žmonių kalba, tą kur vieninteliai "vientisi" pacientai - lavonai), bet turbūt ne tai turėjai omeny :). Šiaip gerai, tik kažko stipresnės pabaigos norėjosi. Na ir gal kaip Erlai daugiau info apie Irką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-01 11:30
ČakoPelėda
Už komentarus ačiū, už klaidas atsiprašau.

Taip, Erla, pirmasis  vyras, tas pats Kieša, ją ten dubasino. Kažkodėl nesinorėjo labai jau smulkintis tokiame trumpame kūrinuke. Nuo kalėjimo išsisuko, na, tarkime, su nukentėjusiąja susitaikė, atsipirko atsiprašymu ir pinigais, bet charakteris su metais tik prastėjo. Žiaurokas toks banditėlis, užtat prie pinigo.
Bet, matyt, tarp eilučių nesusiskaitė, ką ten pati sau buvau prigalvojus ;-)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-01 10:40
Erla
Kūrinio idėja dramatiška.
N-14 scenos įtikinančios.
Pirmas sakinys iškart  sukelia abejonių dėl pagrindinės herojės statuso: verslininkė ar samdoma darbuotoja.  Verslo nereiktų minėti.
Pastraipa ,,Užtat nieks nebetampo manęs už plaukų“... ar tai buvo pirmo vyro elgesys?
Aprašymą  parduotuvės salėje su atsiminimais reiktų dar kiek gludinti.

Vyresniai − vyresnei
iš kų− iš kurių (gal) ir dar kiek klaidų tekste

Mano nuomone čia dar galima tobulėti.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-01 09:57
Pranas
Ech, velnias! tenka rašyti 5. Net ir be komentaro.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-01 09:30
Ana_Brada
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą