Tarakonai

Veikėjai:
VINCAS – maždaug 40 metų
JOLANTA – jo žmona, apie 30 metų.

Nedidukas dviejų kambarių butas penkiaaukštėje chruščiovkėje. Ankštame miegamajame ant sofos sėdi vyras. Pasirėmęs alkūnėmis į kelius ir nunarinęs galvą, lėtai linguoja  pirmyn atgal. Sieninės spintos veidrodis atspindi judesį. Ant grindų pamatęs milžinišką tarakoną, pritrėškia jį „Tarybine moterimi“. Vabalas parvirsta ant nugaros, tačiau vis dar vangiai judina kojytes. Vyras nusiauna šlepetę, nervingai užsimoja, tačiau tą akimirką pasigirsta džeržgiantis skambutis į duris.          Vincas lekia prie durų su viena šlepete, kita koja basas. Pasižiūri pro akutę, atsidūsta ir atrakina duris. Šviesiaplaukė moteris, žalia laisva suknele ir išsišovusiu pilvu puola jam į glėbį.

VINCAS (balsas virpantis, bet džiaugsmingas). Čia tu? Dieve, brangioji, maniau, jau niekada tavęs nebepamatysiu....

JOLANTA (santūriai šyptelėjusi). Nedramatizuok.

VINCAS (entuziastingai). Bet kaip???

JOLANTA: Neklausk... Padaryk ramunėlių arbatos. Tempia pilvą.

VINCAS: Žinoma, brangioji, aš tuoj.

Nušlepsi į virtuvę. Vis dar su viena šlepete.

JOLANTA: (priekaištingai, pavargusiu balsu) Vincai?!

VINCAS (iš virtuvės). Jau užkaičiau!

JOLANTA: Batai…

VINCAS: Ak, taip!

Vincas skubriu žingsniu sugrįžta atgal, jau visiškai basas. Jolanta sėdi ant atsilaupiusio odinio minkštuolio, abi rankas sunėrusi po viena koja, kad būtų lengviau laikyti ją ištiestą. Vincas vieną po kitos atsega papilkėjusių nuo dulkių ir gerokai apmindžiotų batelių sagteles.

JOLANTA: Sutino. Matai?

VINCAS (Neužtikrintai). Matau... (Po pauzės). Papasakok, kaip tu?

Abu eina į virtuvę, Vincas ištraukia iš po stalo baltą taburetę, Jolanta sunkiai sėdasi. Vyras ruošia ramunėlių arbatą.

JOLANTA: Alkana, kaip šuva. (Suneria rankas kiek aukščiau pūpsančio pilvo). Svaigsta galva.

VINCAS: Iškepsiu kiaušinienės…

JOLANTA: Ačiū. Bet, būk geras, neišleisk kiaušinių.

VINCAS: Tau juk negalima žalių kiaušinių?

JOLANTA: O visą parą ant kojų? Išalkusiai, ištroškusiai?  Įbaugintai ir toliau tebegąsdinamai?  Kas jau čia man atsitiks nuo tų tavo kiaušinių? (Nusijuokia).

VINCAS:  Bet juk paleido. (Pusbalsiu). Ką jiems pasakei?

JOLANTA: Ničnieko apie TAI.

VINCAS: O klausė?

JOLANTA (šnabžda greitakalbe). Jie viską žino. Helsinkis seniai vieša paslaptis. Visi išrišti. Gerai, kad per daug ir neįsivėlėm... Apklausė tik kaip liudininkę. Aš juk tik vaikų poetė...

VINCAS (dar tyliau). Kaip dėl tavo…Kaip dėl advokato?

JOLANTA: Kažkas jau nudavė. Klausimas tik, kas samdė. Todėl ir reikėjo manęs.

VINCAS (pedantiškai plaudamas kiaušinius šepetėliu). Ir…

JOLANTA: Jie gavo, ko prašė.

VINCAS: O ko prašė?

JOLANTA: Pavardžių. Tų, kurie artimai bičiuliavosi su ... pusbroliu. Juk akivaizdu, kad samdė savą.

VINCAS: O tu…?

JOLANTA: Jis mergino Dalią.  O ji žaidė dvigubus žaidimus.

Vincas staigiai atsisuka, paskutinį kiaušinį suspausdamas taip, kad jis ištrykšta jam tarp pirštų ir varva ant  nuogų pėdų, grindų. Persisukęs vyras net nepažvelgia žemyn.

VINCAS: Dalią? Tu pakišai jiems Dalią?!

JOLANTA (pabrėžtinai ramiai). Ar neišvalysi?

VINCAS:  Pati juos ir supažindinai! Sakei, jiems nieko neišėjo?

JOLANTA: O neišėjo kodėėėl?

VINCAS: Sakei, jie daugiau nebesusitiko? Juk ji tik tapytoja!

JOLANTA: Na, o aš tik poetė. (Demonstratyviai nusižiovavus). O nesusitiko kodėėėl?

Vincas sušlapina grindų skudurą ir mozoja kiaušinio likučius po visą virtuvę.

JOLANTA (piktai). Gal atsirado apsukresnių, a?

VINCAS: Viešpatie, juk ji tik tapytoja!

JOLANTA (atsidususi). O aš tik vaikų rašytoja. (Po pauzės). Kodėl ne? Jie ir taip ją įtarinėjo. Rodė nuotraukas. (gūžteli pečiais) Iš jų pažinojau tik Dalią.

Vincas paspiria purviną skudurą į kampą, sulenkia koją per kelį ir rankomis krapštosi kiaušiniuotus tarpupirščius.

VINCAS: Juk tu žinai, kad ji nieko bendro neturi su TUO. Kodėl negalėjai nurodyt kitos moters, jei jau tai buvo būtina?

JOLANTA (srėbdama geria arbatą). Dieve, o koks skirtumas? Ta kita irgi kažkieno dukra, sesuo, gal net mama... Ar tu kada buvai tardomas?

VINCAS: Ne, bet...

JOLANTA: Aš viską išbandžiau. Viską! Ar bent įsivaizduoji, ką man teko išvert?

VINCAS: Na...

JOLANTA: Ar žinai, ką dariau, kai jie mane įkišo į izoliatorių?

VINCAS: Brangioji, aš tikrai ne...

JOLANTA (rimtai, su patosu). Giedojau.

VINCAS: Giedojai?!

JOLANTA: Taip. Būčiau galėjus taip visą gyvenimą belangėje pragiedot, bet pagailo tavo vaiko. Būt gimęs, geriausiu atveju, durnianamy.

VINCAS: Bet tu čia. O Dalia...

JOLANTA: Norėtum, kad ji būtų čia,  o mes (dešinės rankos nykščiu rodo į savo pilvą) TEN?

VINCAS: Nesakau, kad...

JOLANTA: Tai ir nebesakyk!

Vincas stovi ant vienos kojos, nervingais judesiais daužo kiaušinius į keptuvės kraštą. 

VINCAS: Aš maniau,  judvi sutariate... Sakei, ji talentinga menininkė ir pedagogė. Kad patiko pamokos...

JOLANTA (nesmagiai nusijuokusi). Matyt, net tas pamokas ėmiau.

VINCAS: Mes ne dievai, kad ją teistume. Dalia – geniali menininkė ir patraukli moteris. O kad vyrai kaip musės prie medaus vis...

JOLANTA (įsikarščiavus pertraukia Vincą). O aš? Ar nesu tokia pat talentinga ir graži? Ar nesu pakankamai geniali, pakankamai gera TAU?

VINCAS: Nežinau, ką jie tau prisakė...

JOLANTA: Prirodė.

VINCAS: Prirodė? Nežinau, ką jie tau...

Jolanta ištraukia iš rankinės pageltusį voką ir pažeria ant stalo pluoštą nuotraukų.

JOLANTA: Tavo moterys krečiamos kaip obelys, o tu man dar aiškinsi, ką man reikėjo sakyt?

Vincas nedrąsiai prieina prie stalo ir sukdamas  surūgusį veidą į šoną, akies krašteliu apžiūrinėja nuotraukas.

VINCAS (neužtikrintai). Ji ne mano moteris.

JOLANTA: Norėtum, bet deja. Ji šlovinga ir laisva,  kaip Tarybų Lietuva.

Vincas grįžta prie viryklės ir pradeda įnirtingai maišyt kiaušinienę.

JOLANTA: Gi prašiau nesukept.

VINCAS: Viskas ne taip...

JOLANTA: Viskas taip. Dabar viskas kaip tik taip, kaip ir turi būti. Pusiausvyra atstatyta, taip sakant.

VINCAS: Tai neteisinga, supranti?

JOLANTA: Ką jau ten man tave suprast, aš juk tik naivi vaikų poetė. (Niūniuoja kažką panosėje)

VINCAS: Nepakęsiu, kad dėl mano klaidos...

JOLANTA: Kas neklysta, negeria šampano. (Dirbtinai džiugiai). Tai kaip, išgersim šampano?

Dingsta svetainėje ir tuoj pat sugrįžta su pergalingai iškeltu žalios spalvos buteliu.

VINCAS: Aš negeriu šampano, juk žinai. O tau negalima.

JOLANTA (nenatūraliai džiaugsmingai). Tokia proga galima viskas!

VINCAS: Kokia proga? Kokia proga?!

Jolanta negrabiai  atkemša šampaną, kamštis iššauna, gėrimas išsiveržia, gausiai aplaistydamas virtuvės stalą ir sieną.

JOLANTA (juokdamasi). Už mūsų šeimos pagausėjimą,  už tavo moteris, už kiaušinienę, kiaušinius ir (nuspriega vabalą nuo stalo) už tarakonus!

VINCAS: Aš taip visko nepaliksiu...

JOLANTA (pasilenkusi šnypščia vyru į ausį). Tai pasakyk JIEMS tiesą. Pasakyk, kad tavo disidentė  žmonelė įkalbėjo savo pus...

VINCAS: (Pripuolęs užkemša Jolantai burną). Ššš, pabaik jau. Aš tik sakau, kad nekaltas žmogus...

JOLANTA: Nelygu, ką vadini nekaltu žmogum. Viduramžiais tokias nekaltas akmenim užmėtytų...

Vincas deda kiaušinienę į lėkštę, gražiai paserviruodamas ją ant salotos lapo. Jolanta, pasilenkusi virš stalo, kažką baksnoja virtuviniu peiliu.

JOLANTA: Žiūrėk, ant stalo 2 tarakonai. Vienas mažas ir liesas, kitas milžiniškas, juodas. Kurį pasirinksi?

Vincas deda ant stalo stiklinę šampanui ir aliuminę lėkštę su kiaušiniene.

JOLANTA: Klausiu, kurį pasirinksi?

VINCAS: Man ne iki tavo tarakonų.

JOLANTA (žaismingai prisimerkusi). Nagi?  Kurį?!

VINCAS (abejingai). O kurį tu? Rinkis, kad jau tau taip rūpi.

JOLANTA: Žinoma, kad mažesnį, kvailiuk (nervingai nusijuokia). Tiesiog kartais iš dviejų blogybių tenka rinktis mažesnę .

VINCAS (šypsosi, linksėdamas galva). Geras palyginimas.

JOLANTA: Na va matai.

VINCAS: Tu ir tarakonas. Ideali paralelė, tikrai. (nesmagiai juokiasi)

Jolanta susipila į stiklinę likusį šampaną, tuščiu buteliu sutraiško didyjį tarakoną, mažasis pradingsta nuo stalo.

JOLANTA: Už mūsų šeimą. Už mažąjį Vincą. Ir jau reiktų išnaikint tuos parazitus, kaip manai?

VINCAS: Aha. Einu šlepečių. Čia slidu.

Grįžta su buteliuku trauktinės. Ant stalo pasideda kitą stiklinę – mažesnę.

VINCAS: Tu teisi. Ryt paskambinsiu tiems parazitų naikintojams. Čia iš nabašniko Strazdo buto visa šutvė sulindo. Ten gi jau nebėra ką valgyt...

JOLANTA: Tarakonai – santarvės ir gerovės ženklas, ar ne? (Kelia taurę). Už Tarybinę valdžią ir tarybines moteris.

VINCAS (keldamas savąją). Ir už tarakonus! 

Abudu juokiasi. Vincas žaibišku judesiu nusiauna šlepetę - dėl visa ko pritrėškia ir tą mažesniąją blogybę, kol anoji dar neišaugo.