Vienatvė po vyšnios medžiu

Visos mano dienos prasideda vienodai: septintą valandą suskamba žadintuvas, per dešimt minučių šiaip ne taip išsiverčiu iš lovos, nuzombinu iki tualeto, įjungiu teliką be garso, tada į dušą, tada kavos. Jei yra kokia sumuštinio nuograuža, sueina su kava. Labiau pabudusioms galvoms tauškiant apie dar neįvykusius dienos įvykius nusipiešiu veidą, rengiuos, šukuojuos. Rutina ir jokių stebuklų. Tačiau kartą...
Bukai spoksodama į energingai žiopčiojančią ryto laidos vedėjo burną, šepečiu monotoniškai braukiau savo drėgnus plaukus, tik staiga šepetys užkliuvo už kažkokio gumbelio. Va tai tau, pagalvojau, nejau kokia geneali mintis iš mano tuščios galvos prasikalė! Išaugs, iškeros, pražys ir subrandins nuostabų vaisių – literatūros šedevrą.
Čia turbūt reikėtų trumpai nukrypti ir paaiškinti kas kaip. Jau keletą metų dirbu nedidelėje leidykloje. Atostogų romaniūkščiai bobutėms ir bobučių romaniūkščiai bobučių atostogoms, patarimai kaip pagauti ir su kokiu padažu kepti laimės paukštę, savilaidžiai nepripažinti genijai, vaiduokliniai memuarai apie kažkurio galo poli/ytinius potyrius, visokiausi bekelniai ir kempingalviai begalviams vaikučiams – tai mūsų kontingentas ir mūsų produkcija. Nuo-bo-dyyyy-bė! Kai tiek laiko triniesi knygų kepybos virtuvėje, tarp viso šito šlam ir mėš, norom nenorom pradedi įsivaizduoti: vat aš tai parašyčiau! Jei tik turėčiau galimybę, jei man sudarytų tinkamas sąlygas. Šimtaprocentį bestselerį! Metų knygą, be konkurencijos. Ką ten, dešimtmečio! Guldau galvą, daugelis leidyklos darbuotojų puoselėja panašias viltis. Tik taip nė vienas nieko lig šiol ir neparašė. Laiko bei valios stoka ir minčių badas. O man štai – pagaliau prasikalė! Nors tikriausiai – tiesiog banalus spuogas. Ai, bent ne ant veido ir ne ant šiknos. Pirmuoju atveju – labai negražu, antruoju – nepatogu, ypač kai didžiąją dalį dienos praleidi derindama krėslo ir užpakalio griovelius. Taip pasiguodusi išniuogiau į darbą ir apie spuogą užmiršau. Iki kito ryto.
Rytą spuogas iš mano viršugalvio kyšojo per gerą pirštą. Bet nei skaudėjo, nei niežtėjo. Gal vis dėlto geniali mintis? Reikėtų pasaugoti. Tad išeidama į darbą užsimaukšlinau kepurę – nors dar ne žiema, bet atsarga gėdos nedaro. Ir vėl užmiršau jį iki kito ryto.
Naktį sapnavau, kad man ant galvos išaugo kita galva. Tokia pati kaip manoji, tik truputuką mažesnė, užtat protingesnė. O jai – dar kita, irgi kiek mažesnė už ją, bet dar protingesnė. O tai trečiai – dar viena, dar kiek mažesnė ir protingesnė. Ir dar viena, ir dar. Kiekviena vis mažesnė ir vis protingesnė. Ir visos su tokiom keistom keturkampėm kepurytėm. Pačioj viršūnėj – galvutė kaip skruzdės, bet protas kaip to šachmatų genijau Gariuko Kaspariuko. Pažiūrėjau iš šono – nu, tip top vietnamietiška budistų pogoda. Juokinga tokia! Net nusižvengiau. Ir pabudau.
Iš karto čiupt sau už momenėlio. Ne, antros galvos nėra, tik spuogas, dar ūgtelėjęs. Ir kažkoks išsišakojęs. Šokau prie veidrodžio. – O Viešpatie su visais viešpačiukais! – Iš viršugalvio, dailiai tarp plaukų įsitaisęs, kyšojo žalias daigelis su dviem gležnais lapeliais. Jau per kokius tris centimetrus išsistiebęs.
Pirmą akimirką mane sukaustė siaubas. Kaip gi taip, man it Miunhauzeno elniui ant galvos medis dygsta! Bet kiek pagalvojusi atvėsau. Būta čia ko – ar maža šiais laikais keistuolių! O aš juk visada norėjau iš kitų išsiskirti. Štai man ir galimybė – būsiu vienintelė su medžiu ant galvos. Gal net ir gražu...
Vis dėlto medis ant galvos – kiek per radikalu net ir man. Tad paskambinusi į darbą pasakiau, kad susirgau, ir nupluošiau į polikliniką.
Kraipė galvą gydytojas. Ir savo, ir mano. Apžiūrinėjo, matavo, užsirašinėjo. Abscesas, diagnozavo. Ir davė siuntimą pas chirurgą. Užsirašiau į eilę. Prieisiu po dviejų savaičių.
O daigas augo. Stiebėsi, storėjo, leido lapelius. Deramai juo rūpinausi. Du kartus per dieną laisčiau mineralizuotu vandeniu. Pradžioj maniau patręšti. Kokia natūralia trąša, pavyzdžiui, pelenais. Bet nusprendžiau, kad dar kiek per anksti galvą pelenais barstytis. Užtat visas tas dvi savaites neploviau galvos. Jokios chemijos, kad, ginkdie, savo genealios minties daigo nenumarinčiau. Bus medis, galvojau. Gal ąžuolas? Ne, ąžuolai – vyrams. Pas mane tebūnie liepa, kaip dorai lietuvaitei ir pridera. Kur rūtelę reiks užsiauginti, pagalvosiu vėliau.
Chirurgas apžiūrėjo daigą iš visų pusių, apčiupinėjo. Palankstė medį ir galvą. Vyšnia, konstatavo, „Vytėnų žvaigždė“. Ir davė siuntimą pas medkirtį. Giminaitį miškų urėdijoje. Kodėl ne pas sodininką, paklausiau, bet jis tik numykė kažką neaiškaus ir mostelėjo ranka į duris, maždaug, eik, vaike, savo keliu, jei nežinai, kad pas gydytojus dera ateiti su kapšeliu...
Pas medkirtį nenuvažiavau. Pagailo medžio. Vis dėlto žvaigždė. Tebūnie Vytėnų. O paskui atėjo pavasaris ir vyšnia pražydo. Žydinčio medžio juk nekirsi, tokio grožio!
Vaikštinėjau po miestą kaip nuotaka su rausvo tiulio vainiku. Grožėjausi savimi vitrinų stikluose. Traukiau praeivių akis. Tiesiau rankas į pro šalį skubančius vyrus – imkite mane ir veskite. Veskite mane ir imkite. Nei vedė, nei ėmė. Vieni tik dar labiau gūžėsi, dar atidžiau ieškojo ant grindinio nepamestos monetos, kiti plėšėsi žandus šypsena ir krapštėsi pirštu smilkinį. Užtat moterys oi kaip pavydėjo. Galvojo, paskutinis mados klyksmas. O man buvo gera. Ne dėl moterų ir ne dėl vyrų. Dėl medžio. Kam nebūtų po žydinčia vyšnia! Virš galvos vabalėliai čiulpė nektarą iš žiedų ir kartais atrodė, kad jų straubliukai sulenda man iki pat smegenų ir siurbia mano mintis. O paskui išnešioja jas po visą pasaulį ir paskleidžia visiems. Geriau nei žodžiais.
Po savaitės vyšnia nužydėjo. Ant manęs krito rausvi žiedlapiai, stovėjau žiedlapių lietuje kaip mylimoji ir verkiau iš grožio, gerumo ir vienatvės.
Medis augo ir brandino vaisius. Prisirpo vyšnios skaisčiai raudonos. Iš apačios atrodė, kad tai mano kraujo lašai po žaliais medžio lapais pakibę. Turbūt saldūs, galvojau. Net seilė nutįso. Tik kaip nusiskinti vaisių nuo medžio sau ant galvos? Galėjau tik grožėtis. Grožėjausi. Guliau su raudumu akyse, migau su raudžiu sapnuose, kirdau su raudoniu viltyse.
Vieną rytą pabudau nuo baisulinio triukšmo. Mano medyje klegėjo, čerškėjo pulkas varnėnų. Sparnuotieji tikrą puotą iškėlė. Ant manęs biro vyšnių kauliukai, ant pečių, galvos, veido gausiai teškėjo vyšnių kraujas ir marmurinės paukščių padėkos. Blogai, galvojau, odai šūdas kenkia. Kai pridžiūsta, ir nukrapštyti sunku. Gerai, galvojau, medžiui trąšos reikalingos. Kad tvirtesnis būtų ir rudens vėtroms atsparesnis.
Puota nutilo. Žiburiai dar degė, bet varnėnai, nulesę visas uogas ir gausiai mane patręšę, išskrido. Liūdėjau. Prisirpusių uogų raudonumo, rausvų žiedlapių, triukšmingų varnėnų, straubliukų smegenyse. Gal kita tvarka, bet liūdesio tvarkos nepasirinksi. Slėpiausi po savo medžiu nuo lietų, žmonių ir prisiminimų. Nuo kai kurių nesėkmingai.
Atšvilpęs ruduo nuplėšė nuo mano medžio lapus ir nusinešė nežinoma kryptimi. Kaip įžūlu, galvojau, taip be šeimininkės leidimo. Taip nė neatsiklausius visą žavesį moters nuplėšti.
Žiūrėjau į plikas medžio šakas, monotoniškas, nuobodžias, ir verkiau iš graudulio rudeninio ir vienatvės. Tada galvon su pliku medžio kamienu įsimetė abejonė: kai ateis žiema, kaip kepurę nešiosiu? Abejonė augo greičiau nei medis. Kol kartą ėmė ir jį praaugo.
Paskambinau medkirčiui, chirurgo giminaičiui iš miškų urėdijos. Padėsim, sutvarkysim, paguodė, kainą pasakė. Kaina neguodė, bet dėl mylimo medžio! Tik kirvio prašyčiau kuo aštresnio.
Dabar ant galvos turiu kelmą. Jį slepiu. Po kepure. Nuo prisiminimų, žmonių, nuo lietaus. Laukiu, gal ateis kelmų ant galvos mada, tada parodysiu. Kol neatėjo, svajoju, ką vėliau ant galvos norėčiau turėti. Gal ragus? Kaip karvės? – Banalūs. Kaip ožkos? – Juokingi. Kaip briedžio? – Sunkūs. Kaip stirnos? – Stirnos ragų neturi, tik stirninai. Gal tad vieną? – Ožiaragio. Jie, rodos, belyčiai.
O kol kas tupiu po savo kelmu ir laukiu, kol supus.