Viršeliai

iš dvigubo dugno iš veidrodžio kampo giliausio
dar šmėkščioja žuvys – vienatvė išplaukusi venom
kada pro pirštus į pasaulį kaip vaikas dairiausi
pabėgęs iš mūsų namų kuriuose negyvenom

tik žaidėm namus žaidėm sūnų ir tėtį ir mamą
tik žaidėme plytų jau nebesulaikomą griūtį
ir klausėm kaip šilkas geltonas po kojomis šlama
tekėjo greit laikas ir lapkritis vijo rugpjūtį

sidabro lietus vis dar liejo kulkas kurios virto
į geliančių snaigių aplinkui vis dūzgiantį spiečių
sukiužusį avilį pasakos brolio ketvirto
kurios pabaigos aš sukurti tikrai nemokėčiau

prieš aušrą žibintas toks silpnas, dangus – apsiniaukęs
lyg būtų prigesus delnuos ir šviesa amžinoji
galėjus nuplėšti tikrųjų pavidalų kaukes
arba atsakyti į tai ko anksčiau nežinojai

kai tyla šuva karavanas iš lėto praeina
išsiveda blizgią tuštybę iš proto ar mugės
kurioj nustatyta nekinta gyvenimo kaina
bet tu vis deries ir demiurgų klastos nepabūgęs

išsideri – gerą, galėtum apgaut net Temidę
jos raištis akių greit nusmunka tamsos išsigandęs
ir mudviejų metai vis viena sugrįžta išskridę
raibasis gegužis ir kovas ir pilkas balandis

atskridę iš rankų žaliuojančius žiemkenčius lesa
ir greit delnuose pagyvėję sužvarbę sušalę
juk šaltis tam skirtas kad grūdintų silpnąją dvasią
kuri apsiklojusi miega po knygų viršeliais