Dievo šuo. Pradžia

Riedburė skriejo išvalytu dykumos ruožu. Prieš keletą dienų čia praropojęs Lozoriaus miestas-dreiferis į savo begalinius triumus susiurbė storą anglių sluoksnį, paprastai dengiantį plynes, todėl dabar vėjo išpūsta burė nešė žmogų tolyn nė nekeldama dulkių. Vyras prisimerkė: kelias buvo tiesus ir tuščias, o savo tikslą jis jautė visu kūnu, tad nebuvo reikalo varginti akis. Juolab, kad buvo išsekęs. Jį palaikė vien pilkoji energija, kuria buvo pakrauti mechaniniai elementai. O vidinės galios trūko. Paskutines savaites nesimaitino. Tris paras naršė penkias didžiulio miesto, įrengto ant beveik dešimties kvadratinių kilometrų platformos, zonas. Ir nieko. Nė vieno melsvo žybtelėjimo – badas. Buvo jau susisukęs savo irštvoje į gemalo pozą ir beveik pasidavęs lėtam, šešių milžiniškų dreiferio kojų sukeltam, sūpavimui ir pradėjęs grimzti į letargą, kai metaliniu vamzdžiu nubildėjo ir į apačioje padėtą dubenį taukštelėjo pašto riešutas. Pralaužęs kevalą viduje rado kortelę su bažnyčios štampu ir skaičiais. Koordinatės. Jis jau žinojo, kuria kryptini judėti.

Tas jausmas, kad netrukus galės pasimaitinti, dilgino kūną. Perštėjo dantenas, maudė pilvą ir stuburu bangavo besiartinančio pasitenkinimo nuojauta. Erzinantis niežulys, kurio negali numalšinti. Bet kartu ir saldus, virpantis. Kad ir kaip norėjosi atsiduoti tam jausmui, to padaryti tiesiog negalėjo, mat prieš akis dar laukė medžioklė. O medžioklėje negalima šlitinėti apdujus, arba viskas labai greitai pasibaigs. Juolab, kad šis taikinys nesitrainiojo metaliniais Lozoriaus koridoriais ir nesislapstė žmonių prisigrūdusiose salėse, nešmirinėjo tarp dieną naktį veikiančių dreiferio katilų ar anglies transporterių. Šįkart jo grobis pats buvo medžiotojas. Pagal koordinates suprato, kad ras jį tarp kirmgraužų, o tuos vyrukus jis gerbė. Vienintelius iš visų, kuriais kada teko maitintis.

Patikrino mechaninės rankos ir riedburės vairo integralumą, aktyvavo pusiausvyros stiprintuvus vidinėje ausyje, kad regėjimo nedirgintų nuo iki baltumo nugremžto planetos paviršiaus lūžtantys saulės spinduliai, iš ertmės po kaktikauliu išskleidė šviesos slopinimo filtrus: tikėjosi pasiekti lengvo transo būseną ir taip apmaldyti alkio jausmą bei išsaugoti žydrosios energijos trupinius. Įkvėpė ir pamėgino panirti. Norėdamas tai padaryti turėjo prišaukti atsiminimą. Apie pirmąjį kartą? Kad ir. Apie pirmąjį susidūrimą.

Tuomet jam buvo trylika. Pats tas amžius, kai atsiskleidžia savybės, reikalingos norint tapti kanesu – Dievo šunimi. Nujautė, kad gali taip nutikti. Vylėsi, kad klysta ir stūmė kartais apninkančią nuojautą šalin, o tą šventinę dieną apie tai išvis negalvojo. Kartu su kitais vaikais iš prieglaudos atsipalaidavęs žingsniavo link juodo bažnyčios bokšto, savo forma primenančio durklą, smingantį dangun. Vulkaninio stiklo pastato briaunos mirguliavo saulės atokaitoje, o pro pavertas šventovės duris sklido gėlių kvapas. Baltų žiedų, kurių pavadinimo berniukas nežinojo, nes niekur kitur jų nebuvo, tik Dievo namuose. Visame dreiferyje nebuvo ne tik baltųjų, bet ir kitų gėlių – ant metalinio šešiakojo nugaros, kur buvo įsikūręs miestas, stigo daug ko. Bent jau bažnyčios prieglaudoje tai tikrai. Todėl kassavaitinės pamaldos buvo smagi pramoga. Jam patiko, kaip žmonės nuščiūdavo, vos peržengę šventovės duris, patiko skliautuose aidintys tėvo Tomo žodžiai, mechaniniai angelai, nusklęsdavę kupolo aukštybėse, net iš skardinės Dievo figūros srūvantis kraujas žavėjo. O labiausiai vaikui patiko žiedai, kuriais puošdavo altorių bei jų svaigus kvapas. Toks saldus, kad norėdavosi juos valgyti. Ką, pasirodo, ir nusprendė padaryti bamblys, susirangęs berniuko dešinėje: kai vienuolis padalino vaikams po pintinėlę su žiedlapiais, tas varvanosis susižėrė visą saują į burną ir ėmė čiaumoti. O mergaitė iš kairės, taip pat pasidavus saldybės pagundai, grūdo gėles sau į rankovę – turbūt nė pati nesuvokdama, ką ketina daryti su žiedų konfeti.

Už susirinkusiųjų sumontuotos dumplės šniokštelėjo ir išsipūtė, trumpam pripildydamos savo mechaninius plaučius oro, iš kurių jis netrukus pasklido metaliniais vamzdžiais ir bažnyčią užtvindė dieviški garsai. Tądien apeigos buvo iškilmingos, mat savo pirmagimį krikštijo vyriausiasis dreiferio mechanikas. Taigi, laukiant kol pasirodys šventinė procesija, buvo kur akis paganyti. Ir štai, pagaliau jie įžengė pro šonines duris. Kūdikis buvo jau ūgtelėjęs – sklido kalbos, kad gimdymo metu mirtinai nukraujavusios sutuoktinės mirtis taip palaužė mechaniko dvasią, kad jis nė girdėt nenorėjo apie ceremoniją ir delsė kiek tik įstengė, naujagimį perdavęs profesionalų priežiūron. Anie, matyt, savo darbą išmanė, nes vaiko skruosteliai blizgėjo vaiskiu raudoniu ir buvo gerokai atsikišę į šalis, kaip pas mažą žiurkėniuką, už žandų sukišusį visas savo žiemos atsargas. Kūdikį laikė itin prašmatniai pasidabinusi būsimoji krikštamotė, jai įkandin sekė būsimas krikštatėvis. Visi aplink atrodė tiesiog pritvinkę, sklidinai prisisiurbę pompastikos. Net ir tėvas Tomas tądien kalbėjo gerokai gyviau, plačiau mosavo kaulėtomis plaštakomis, rodos net jo seniokiškai bespalvės akys trumpam buvo įgavę gyvastingo žėrėjimo.

O tada kunigas pradėjo krikšto sakramentą.

Žegnojamas kūdikis kažką neaiškiai sugagėjo, ištiesė rubuiles rankeles į šventiką ir akimirkai visi sustingo. Visi, buvę netoli vaiko nuščiuvo. Tik tėvas Tomas, lyg užmigęs vidury sakinio, apatiškai pasilenkė link mažylio. Našlaitis, kartu su kitais prieglaudos globotiniais klūpėjęs priešais altorių, galėjo prisiekti, jog prieš tai padarydamas mechaniko įpėdinis nusišypsojo. Rubuilis išsiviepė ir bedė savo mažučius putnius pirštelius tiesiai į krikštytojo kairę akį. Pirštukai užsilenkė ir užsikabino už skruostikaulio. Bažnyčia apmirė. Tik plieniniai lynai, palubėje prilaikantys mechaninius angelus, sudžeržgė.

Kūdikis prisitraukė prie senio veido ir grybštelėjo antrąja ranka, vis dar tvirtai sugniaužęs kaulą pirmąja. Niekada nepatyręs tokio reginio nė negalėtum pasakyti, kaip tobulai mažas vaikiškas delniukas atitinka suaugusio žmogaus akies obuolį, kurį tas išpera išskobė tiesiai iš šventiko akiduobės. Grakštų gestą palydėjo šliurptelėjimas ir mažylis, sugriebęs už nuplėštos kraujagyslės, lėtai iškėlė apskritą stiklakūnį sau virš galvos lyg kokį vandens lelijos pumpurą, tabaluojantį ant mėsingo stiebo. Našlaitis suvirpėjo – išrauta tėvo Tomo akis žvelgė tiesiai į jį. Net ausyse sucypė. Tik po akimirkos suprato, jog garsas tikras ir sklinda nuo altoriaus. Prasidėjęs kaip spigus kikenimas jis vis garsėjo, virto plaučius prarūkiusios bobos kvatojimu, po to koketišku aikčiojimu, kol galiausiai per bažnyčią ėmė ristis galinga, sienas drebinanti sodraus juoko banga.

Tas kūdikis kvatojo net galvą atkraginęs. Gagsėjo ir krizeno, retkarčiais suspiegdamas iš malonumo.

Ir tai buvo didinga. Tai buvo Galia, pačia tyriausia savo forma, kurios negali pranokti net įsisiautėję dykrų vėjai.

Jaunuolio viduje kažkas suspurdėjo. Tąkart jis dar nematė mėlynosios šviesos, kurią skleidžia demonų apsėstieji, bet jis pirmąkart pajuto geismą. Nežinojo, kas su juo darosi, bet visu kūnu norėjo to kūdikio. Gerklė paplūdo seilėmis ir rankos ėmė virpėti, o viduriuose kažkas rangėsi, spurdėjo ir dilgino. Atrodė, kad odos paviršiuje spragsi statinis krūvis ir ėda jį besiskverbdamas gilyn, o iš pačių gelmių kažkas mėgina išsigraužti, kad galėtų susijungti ir sprogti.

Būsimoji, taip niekad ir nebūsianti, krikštamotė ėmė klykti, tačiau mažiaus nepaleido – laikė jį atkišusi į priekį. Šventikas kriokdamas suklupo, mažojo demono tėvas stovėjo perbalęs. Žmonės iš vidurinių klauptų pašokę ėmė veržtis lauk, pašaliais susispietę darbininkai sukėlė tik jiems būdingą pigų chaosą. Vienas klapčiukų, bėgdamas į pagalbą tėvui Tomui, užkliudė žvakidę. Ši susvyravo, krito, nuo žvakės liepsna peršoko ant altoriaus ir tiesiai po nukryžiuotojo kojomis užvirė pragaras, kurio viduryje vis dar išrauta akimi, lyg nosinaite, mojavo ir seno kūriko balsu kvatojosi kūdikis. O našlaitis negalėjo atplėšti akių nuo rausvų skruostelių, putlių rankyčių, skystų rusvų plaukelių viršugalvyje ir žinojo tik tai, kad jis jo norėjo. Norėjo taip stipriai, kad raumenys ėmė spazmuoti, spazmai virto traukuliais ir berniukas sukniubo, tampomas konvulsijų. Nugara išsirietė, kojas sutraukė mėšlungis, rankos vasnojo į šalis. Vaikis įstengė padaryti tik vieną – pasukti galvą tiek, kad vis dar matytų demono apsėstą kūdikį. Tą, kurio jis taip norėjo ir neįstengė paimti.

Virš minios, šokinėdamas masyvių suolų atkaltėmis, nusklendė šešėlis. Priartėjęs prie klykiančios damos, jis pačiupo kūdikį ir su nežmogišku vikrumu užkopęs juodo stiklo kolona sustingo viršuje. Vaikinukui nespėjus pasukti pertemptų kaklo raumenų, tamsią žmogystą bei jo auką uždengė juodas odinis apsiaustas su kryžiaus įspaudu ir paslėpė juos abu sutvirtėjusiame, palubėje prisitvirtinusiame, kokone.

– Velniai rautų, – pro sukąstus dantis iškošė kanesas, visu kūnu pajutęs iš prisiminimų svaigulio sugrąžinusius riedburės virpesius.

Atsipeikėjo akimirksniu. Jo vidinis radaras sakė, kad jis yra per kelis žingsnius nuo savo aukos, tačiau greta buvo tik milžiniškos metalinės kolonos, apsupusios jį iš penkių pusių ir linguojanti žemė. „Aš po sumauta platforma“ – suvokė vyras ir mėgino apgręžti riedburę, tačiau kaip tik tą akimirką perdžiūvęs gruntas ėmė eižėti ir vienas ratas įsmuko į properšą. Lenta pasviro ir jis vos nenuvirto į dulkes. Bet tai buvo mažiausia bėda, nes jis susivokė, jog įskriejo į patį spąstų centrą, o juntami virpesiai jau ne masalo skleidžiami impulsai. Juos kėlė besiartinantis kirminas, bet kurią sekundę išlįsiantis iš dirvos čia pat, jam po kojomis. Ir tuomet sudiev tau, šaunusis Dievo kary.

Kanesas įjungė visus prietaisus, kurie galėjo  jam bent kiek padėti kuo greičiau dingti nuo liulančios, skeldėjančios žemės. Jam jau buvo beveik pavykę, kai staiga atskilo didžiulis luitas, palikdamas nelaimėlį ant gilyn grimztančio krašto. Vyras aktyvavo kardą, kuris paskutinę akimirką susmigo į svyrančios žemės luobą, o už jo nugriaudėjo sprogimas: kirminas išsiveržė paviršiun su demoniška jėga, aplink save pažerdamas akmenų, smilčių bei grumstų fontaną. Padaras nebuvo pats didžiausias, jo riebus kūnas nesiekė ir šimto metrų skersmens, tačiau tam, kuris malėsi dulkėse prie pačio atsivėrusios išrausos krašto, šliužas atrodė milžiniškas. Be to vyras žinojo, kad jei neišsinešdins šią akimirką, tiesiai ant jo galvos bematant nukris plieninė kirmgraužų kilpa ir be jokios abejonės vėjais paleis visas jo pastangas. Dievo šuo, kabarodamasis ant luito keteros, išleido kopimo kates, tačiau gruntas trupėjo ir jo kojos tik bejėgiškai rausėsi, nekeldamos kaneso nė per metrą aukštyn. Jei ne į luitą, kuris kirminui lendant iškilo į vertikalią poziciją, giliai susmeigtas kalavijas, karys jau būtų nugarmėjęs žemyn. Nenuslydo, išsilaikė, tačiau ir iš mirties taško nepajudėjo. Suvokdamas, kad nebeturi laiko, aktyvavo šaudyklę, nukreipdamas į ją maksimalų pilkosios energijos kiekį. Šiek tiek jos pasiliko krūtinės šarvui ir antveidžiui, priglaudė patranką prie kelią užstojančio luito ir iššovė. Žemės išsitaškė tiesiai į jį, ranka, kurioje buvo įmontuotas ginklas greičiausiai išniro, tačiau jis smigo į atsivėrusią ertmę. Krito žemyn, atsitrenkė į kažkokią akmenų sąvartą, nusirito nuokalnėn, paskutinę akimirką įjungęs stabilizatorius išvengė vožimosi veidu į žvirgždą ir net sugebėjo perkelti kūno masę taip, kad savo krytį užbaigtų pora kūlversčių, nunešusių jį dar keletą metrų toliau nuo pavojaus. Apsivertė ir išsitiesė paslikas.

Tysojo veidu pasisukęs į dangų, tad puikiai matė, kaip nuo platformos viršaus atsikabina ir krenta milžiniškas metalinis žiedas, prilaikomas konstrukcijos kojose įmontuotų grandinių. Laisvu kritimu sminganti plieninė kilpa džeržgė, kol pasiekė kirmino galvą. Praslydus siauresnę dalį traiškydama žiuželius, nuslinko žemyn, o kai riebus padaro kūnas sustabdė žiedą, platformos kojose nugriaudėjo pneumatiniai kūjai, lėtai bet užtikrintai stumiantys grandines žemyn, kurios paskui save tempė ir antkaklį. Pančiojamas padaras raivėsi ir blaškėsi į visas puses, o kai sprogimas išmušė žiedo sienutėse glūdinčius spyglius ir susmeigė juos į kirmėlės kiautą, sutvėrimas tiesiog padūko.

Po pirmojo žiedo, medžiotojai nuleido dar vieną ir užfiksavo jį iškart po šliužo žiaunomis.

Dievo šuo gulėjo ant nugaros ir stebėjo, kaip raivosi riebus kirminas iš penkių pusių prilaikomas įtemptų grandinių. Dar niekada iš taip arti nematė medžioklės. Ir negirdėjo kurtinančio švilpimo, kurį leido požemių gyventojas. Net neįsivaizdavo, kaip mikliai raitosi trys gleivėti liežuviai. Tačiau aplinkybės buvo tokios, kad atsidūręs sąlyginai saugiu atstumu nuo kovos epicentro ir netekęs beveik visos pilkosios energijos,  jis nelabai daugiau ką ir galėjo padaryti, nebent pasimėgauti reginiu. O žavėtis tikrai buvo kuo. Kai grandinės įsitempė, nuo aukštybėse kybančios platformos ėmė leistis medžiotojai. Jie taikė į kirmino čiuprą, tačiau ne visiems pasisekė. Regėjo, kaip vienas įskriejo tiesiai į šliužo nasrus. Kitas greičiausiai nesėkmingai atsitrenkė į šarvą, nes keistai perkreipta jo figūra tabalavo pakibus ant lyno. Ir vis dėlto visas tuntas kirmgraužų sėkmingai suvarė savo harpūnus į minkštą aukos apykaklę ir prisitraukė prie padaro keteros. Vyrai sukosi stebėtinai greitai: vos jiems įsitvirtinus ant šliužo čiupros nuo platformos atsiskyrė ir, prilaikomas plieniniais stropais, ėmė leistis deimantinis grąžtas.

Kai sraigtas užkaukė, buvo neįmanoma ištverti neužsikimšus ausų ir vis tiek atrodė, kad kirmino trūkčiojantis ūkimas eina kiaurai kūną. Visa laimė, kad tai netruko ilgai. Pralaužę šarvą medžiotojai sušoko vidun, tiesiai į šliužo kvėpavimo takus. Po to, kai sprogmuo buvo prikabintas prie kaukolės pagrindo, kirmgraužos turėjo kuo skubiau dingti. Užtruko. Žydroji, kaneso taip geidžiama, liepsnelė vis dar malėsi po kirmino kaukolę.
– Nagi, nebūk myžnius, – suniurnėjo Dievo šuo sau po nosimi, laukdamas, kada gi medžiotojai perrėš oro maišus, pūpsančius iškart virš žiaunų ir nusileis žemyn.

Pagaliau jie pasirodė. Išniro ne toje pusėje, tad stebėtojas juos pamatė jau beveik pasiekusius žemę. Paskutinis iš medžiotojų dar skuodė tolyn, kai pasigirdo slopus dunkstelėjimas kirmino viduje. Pro pravertus nasrus ištryško melsvi purslai, suliulėjo riebus kūnas ir po kelių minučių konvulsijų šliužas pagaliau nutyko pakibęs žieduose.

Kirmgraužos džiūgavo. Terliojo viens kito veidus melsvu grobio krauju ir kaip kokie mažvaikiai glėbesčiavosi, sveikindami tuos, kurie sulaukė medžioklės pabaigos. Jei jie nebūtų taip pasinėrę į visuotinę euforiją, galbūt būtų pastebėję prie jų besiartinančią tamsią figūra, neproporcingai didele dešine mechanine ranka ir hidrauliniais cilindrais žvilgančiomis kojomis. Jei būtų įsižiūrėję, būtų pamatę ir daugiau prie kūno prilipusių arba į jį tiesiog įaugusių prietaisų bei konstrukcijų. Jei tik būtų žiūrėję. Bet nė vienas neatsigręžė ir tai buvo tikra sėkmė. Kanesas puikiai žinojo, kad energijos kovoti su demono apsėstu kirmgrauža jis neturi. Turėjo jos tik tiek, kiek reikėjo trims sidabriniams strypams iššauti į vyruko, švytinčio melsva šviesa, stuburą.
– Oli, kas tau? – prišoko prie kolegos draugai, tačiau jau buvo per vėlu.

Kirmgrauža Olis susmuko ten, kur stovėjo, kur jį pakirto taiklūs šūviai. Nebegalėdamas pajudinti kojų vyrukas vožėsi aukštielninkas. Persigandęs jis dar bejėgiškai mosikavo rankomis, kvietėsi pagalbą, tačiau medžiotojai pagaliau pastebėjo besiartinantį Dievo šunį.

Kažkas grėsmingai grūmojo kumščiu, ne vienas plūdosi, grasino, tačiau jie žinojo, jog bažnyčios kanesas neliečiamas. Bažnyčios šuo privalo atlikti šventą darbą ir apsaugoti juos visus nuo demonų, net jei jie patys nevalioja jų įžvelgti. Nė vienas negali stoti skersai kelio Dievo tarnui didžiojoje kovoje su blogiu. Ir bla bla bla ir taip toliau – bažnyčios mėšlas, ant kurio kanesui buvo nusišvilpti. Vienintelis dalykas, kuris jam rūpėjo buvo alkis. Geismas. Vibruojanti tuštuma ir artėjantis sprogimas. Jis nebekontroliavo instinktų. Leido pasirodyti iltims ir tuomet, kai apžiojo vaikinuko kaklą jau buvo pakeliui į palaimą. Dantims tvirtai sugriebus raumenis, Dievo šuo išleido po liežuviu paslėptą metalinį vamzdelį, kuris susmigo į Olio kūną ir nuvinguriavo poodžiu link kaukolės. Lygiai taip, kaip vos prieš keliolika minučių pats kirmgrauža naršė po šliužo vidurius, dabar jo kūne raitėsi Aukščiausiojo įrankis. Aštrus liežuvėlis pasiekė kaukolės pamatą, pro foramen magnum įsirangė į smegenis ir per pilkąją masę nėrė tiesiai į kankorėžinę liauką. Įsisiurbė ir sutrūkčiojo. Pulsavo, siųsdamas demonišką žydrąją energiją į spazmo apimtą kaneso kūną. Kai jį pasiekė pirmasis galios gurkšnis, šis suvaitojo ir pasidavė euforijai, saugiai save ir savo auką paslėpęs tvirtame apsiausto kokone.

† † †

Išsiurbęs paskutinį lašą demoniškų syvų Dievo šuo dar šiek tiek palaukė. Jam reikėjo atgauti pusiausvyrą, susitelkti, nukreipti žydrąją energiją į vidinius rezervuarus, kad sulaikytų besiartinančią antrąją euforijos bangą. Laikas ir vieta buvo nepalankūs, turės pakentėti, kol galės netrukdomas pasimėgauti grobiu. O kol kas nulaižė kraują nuo lūpų ir atpalaidavo apsiausto stygas. Kietas kiautas bemat pavirto glebiu audiniu ir nė nespėjus kanesui jo suskleisti, kažkieno rankos pasiuto plėšti dangalą nuo dviejų dulkėse suglebusių kūnų.
– Tu jį nužudei, utėle tu, – suspiegė moteriškas balsas, – iškaršęs nuodvėsa, beširdi, bedievi, pabaisa tu!

Na taip, nepasisekė Oliui. Neišgyveno. Dievo šuo mielai būtų palikęs šį vyrutį gyvą, bet buvo per daug alkanas, o kirmgraužą apsėjęs demonas per daug tvirtai laikėsi. Tai nepavyko. Nelabai apie tai ir galvojo, tad ką jis galėjo pasakyti anai istreikuojančiai medžiotojai? Kad gailisi? Bet kanesas nesigailėjo. Jo negraužė sąžinė. Dievo šuo pasimaitino ir vienintelis dalykas, kuris jam dabar rūpėjo, buvo kuo greičiau sugrįžti į savo irštvą dreiferyje.
– Man reikia pasikrauti, – ištarė be jokios emocijos, mėgindamas atsisėsti.

Aplink susirinkę medžiotojai spjaudėsi ir keikėsi dar įnirtingiau. Dėbsojo perkreiptais veidais, grieždami dantimis. Jei nebūtų bijoję bažnyčios teismo, būtų suplėšę Dievo šunį į gabalus, tačiau šnypšdami ir urgzdami pakluso įstatymui. Žemaūgio senioko nurodymu net padėjo kanesui atsikelti ir palydėjo iki mobiliosios bazės, kurioje šnopavo katilai. Vyriokas apiplikintu veidu numetė demonų medžiotojui įkrovos kabelį ir išsinešdino, palikdamas jį vieną pakrauti mechaninių dalių elementus pilkąja energija.

Į Lozorių Dievo šuo parbėgo. Lygiu tempu, kvėpuodamas vienodu ritmu ir per daug nė nenuvargęs. Kūne glūdėjo pilni energijos užtaisai, kojos veikė be priekaištų, tik mechaninę ranką maudė. Puikiai žinodamas, kas buvo pažeista, nė neužsuko savo irštvon. Pavijęs lėtai slenkantį dreiferį užlėkė į patį viršutinį miesto aukštą, tiesiai į dirbtuves.
– Ką tu su juo darei? Ką? – pamatęs persuktą kalavijo įtraukimo šarnyrą sumurmėjo Greimas.
– Žemę kasiau, – suurzgė šuo, dengdamas akis nuo šviesos, sklindančios pro stoglangius ir klaidžiojančios tarp baltų dirbtuvės sienų.
– Aik... Negi tu čia mėginai pajuokauti? Mėginai? – net akis pakėlė nuo aplamdyto mechanizmo seniokas, – Tik žmonės turi humoro jausmą, žinai.
– Aš nejuokauju.
– Žanai, Žanai, juk supranti, kad šitas elementas nėra pritaikytas atlaikyti didelį sukimo momentą...
– Nebuvo kitų alternatyvų.

Greimas pasitaisė savo kepuraitę su snapeliu, prisitraukė įrankių vežimėlį ir ėmė knibinėti Dievo šuns mechaninę ranką.
– A žinai, galėčiau pakeisti visą elementą? Nauja versija dėl patobulinimų kiek sunkesnė, tai turėtum kažko atsisakyti.
– Ne.
– Tikrai tau tiek visko nereikia. Tikrai ne.
– Reikia.
– Aik, Žanai, nuimam keletą gramų ir turėsi gerokai tobulesnį ginklą. Kad ir tą skeveldrą iš delno leisk pagaliau išimti.
– Neliesk jos, – kaneso lūpa raukėsi nuo silpno dilgčiojimo, kurį jis jautė, Greimui sukiojant veržles.
– Ji bevertė. Ji nieko nedaro. Šiukšlė kažkokia.

Dievo šuo suraukė nosį. Net neketino aiškinti, kad tą skeveldrą jam davė pats tėvas Tomas prieš pakeitimą. Pasikvietė berniuką pas save, pažiūrėjo vienintele likusia akimi, delnu sulygino tvarsčius, dengusius demoniuko išskobtą akiduobę ir paklausė, ar berniukas norįs išlaikyti dalelę žmogiškumo. Vaikas tada nesuvokė, kaip galima tai prarasti, bet iš pagarbos tėvui Tomui ir iš kruvinų tvarsčių baimės, daug negalvoję palingavo galva. Šventikas pastovėjo tylėdamas, po to linktelėjo našlaičiui, paragindamas jį sekti paskui. Nusivedė į bažnyčią, trumai kluptelėjęs prieš altorių, žengė tiesiai link skardinės dievo skulptūros, kuri taip efektingai paplūsdavo krauju mišių metu.
– Duok ranką, – pareikalavo, – Ne tą, kairę duok. Dešinės tuojau nebeturėsi.

Vaiko akys išsiplėtė. Kaip nebeturės? Kur ji dings?

Mažai jis tada nutuokė, kas yra kanesas ir kaip juo tampama.

Tėvas Tomas nesirengė nieko aiškinti. Savo kaulėtais pirštais suspaudė berniuko delną ir pritraukė prie statulos pagrindo. Stenėdamas pasilenkė ir kažką ėmė krapštyti. Kai atsitraukė, vaikis pamatė pravertas mažas dureles, už kurių spindėjo besisukantis krumpliaratis. Jo centre buvo skylė, tačiau tokia maža...
– Už to besisukančio daikto, yra Dieviškoji dalelė. Paimk ją.

Berniukas ištiesė ranką ir iškart ją atitraukė. Krumpliaratis švytėjo, nes buvo įkaitęs iki baltumo. Baugščiai pažvelgė į šventiką.
– Susikaupk. Turi įrodyti, kad esi vertas. Jei tikėsi, tavęs nenudegins.

Niekada neklausė savęs, ar tiki. Visada manė, kad taip, tačiau tą akimirką pasidarė neramu. O kas jei nepakankamai?
– Nagi, – tėvas paskubomis apžvelgė tuščią bažnyčią, – tai tavo šansas, amžinai nelauksiu. Kai užčiuopsi dalelę, tvirtai suspausk ir nepaleisk. Supratai?
– Taip, – tyliai sušnibždėjo našlaitis ir susikaupęs įkišo ranką į degančio krumpliaračio centrą.

Kol Greimas knibinėjo dešinę ranką, kuri su metais, kaip ir sakė tėvas Tomas, iš tikro tapo vientisu mechanizmu, kanesas stipriai sugniaužė kairį delną su jame įstrigusia atplaiša. Prieš daugelį metų, kai pirmą kartą sučiupo tą dalelę, toji taip svilino, kad berniukui ašaros pasruvo akimirksniu, bet greta klūpojęs šventikas sugriebė vaiko ranką ir neleido jam jos ištrakti.
– Laikyk, snargliau! – užkriokė tėvas Tomas, šnopuodamas taip pat trūksmingai, kaip ir berniukas, – Nedrįsk paleisti, girdi!

Vaikis nepaleido. Unkštė, bet laikė. O vienaakis Tomas laikė berniuko virpančią ranką, kol abu užuodė svylančią mėsą. Po to dar šiek tiek palaikė, kad įsitikintų. Kai pagaliau leido berniukui ištraukti, maža dalelė buvo įsispaudusi giliai į delną.

Žanas nebuvo sentimentalus. Tikėjimą prarado kartu su žmogiškumu, su baime ir gebėjimu juoktis. Vyras jau daugybę metų gyveno paklusdamas instinktui ir niekam daugiau, bet Dieviškosios dalelės taip ir neatsisakė. Nes ji skleidė malonią šilumą. Kartais galvodavo, kad žmogišką, kartais – kad Dievišką, tačiau jam tai nebuvo svarbu. Buvo tiesiog malonu ją jausti ir tiek.
– Žinai, kaip tampama kanesu?
– Tai aišku žinau, tai žinoma, – suniurnėjo senis, lituodamas pertrūkusią grandinę.
– Jie vadina tai perkeitimu. Uždaro į stiklinį butelį...
– Triciklį termovakuuminį transformacijos katalizatorių.
Žanas, nesureagavęs į mechaniko patikslinimą, tęsė monotonišku balsu:
– Ir per kaklelį viršuje įleidžia demoną. Gryną. Tas iškart ir užpuola.
– Apsėdimo stadija.
– Sulenda tiesiai į smegenis. Taip, kaip būtų su žmogumi. Skirtumas tas, kad kol palaužia žmogų, praeina keleri metai. Kanesas atlaikytų dešimtmečius, todėl jie paskubina procesą. Ima šaldyti. Kuo organizmas arčiau mirties, tuo labiau draskosi demonas. Kai prieini slenkstį...
– Kriogeninę komą, – Greimas mėgo daiktus vadinti tikraisiais vardais.
– Lieki akis į akį su juo. Vienintelis būdas išlikti – perimti žydrąją energiją...

Iš perkeitimo vyras prisiminė skausmą. Tiek skausmo, kiek niekada nebuvo patyręs. Galvojo, kad išprotės tame šąlančiame stikliniame butelyje, o tada užuodė pažįstamą kvapą. Kažkur toli, jo pasąmonės gelmėje dvelktelėjo lengvas baltųjų žiedų aromatas. Vaikis į jį įsikabino ir nusekė paskui. Iš pradžių buvo juodas tuščias tunelis. Kad ir kiek ėjo, nieko negalėjo įžvelgti, tik jautė, kad po kojomis atsiranda nuokalnė. Kuo toliau, tuo labiau nuokalnė statėjo ir staiga berniukas suprato, jog krenta. Krenta. Į bedugnį šulinį, o aplink jį tvyro baltų lelijų kvapas. Jis sugniaužė kumščius ir kairiam delne pajuto kažkieno ranką. Kai pasuko akis, greta jo pleveno mergaitė ir jie tiesiog pakibo erdvėje. Mergaitės pirštai buvo švelnūs ir labai šilti. Tokie šilti aplink tvyrančiame šaltyje, kad net dilgčiojo. Jis prisitraukė ir apkabino nepažįstamąją. Jos plaukai kvepėjo gėlėmis, o po kaklo oda jautė srūvantį kraują. Šiltą. Našlaitis dar niekada nebuvo patyręs tokios švelnios gundančios ir raminančios šilumos. Norėjo, kad ji apgobtų jį visą ir jam nebereiktų niekur grįžti. Galėtų likti čia, kartu su ja. Svajojant apie tai lūpos nejučia prasivėrė ir liežuvis pajuto drėgmę, gilyn į gerklę nuvinguriavo sūri kraujo srovelė. Vis tekėjo ir tekėjo, kol užpildė pilvą, užliejo krūtinę. Vaikį apėmė panika, kad jis tuojau paskęs raudonoje jūroje. Nežinia kodėl jo pirštai vėl susigniaužė ir iš Dieviškosios dalelės išsiliejo žydra spalva. Ji nudažė kraujo vandenyną ir pavertė vaiskiai mėlyna žydryne. Virš galvos kryktelėjo kažkoks sparnuotas padaras, bangos kilstelėjo vaiką ir nunešė į neregėtą žalią krantą.

– Kai mane išleido iš butelio, liepė rinktis vardą.
– Taip, tai paskutinis perkeitimo žingsnis. Paskutinė stadija. Tapti nauju... – Greimas vos nepasakė „žmogumi“, bet laiku susivokė, kokia tai būtų nesąmonė ir kiek patylėjęs rado tinkamesnį žodį, –  nauja būtybe.
– Aš tapau Žanu, – užbaigė Dievo šuo nutylėdamas, kad tą vardą pasirinko dėl to, kad taip vadinosi mergaitė, kvepėjusi gėlėmis.