Rašyk
Eilės (72431)
Fantastika (2182)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2478)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kailas Spenseris Kailas Spenseris

Vivre est un acte égoïste I

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Svoloč


Tubi kuitėsi savo lagamine, vis dar pilnai neapsirengusi. Jos subinė švysčiojo tarsi šviesus pusmėnulis kol ji lakstė ieškodama savo drabužių, nerūpestingai mėtydama juos į vieną krūvą.

- Kur eisi?

- Toliau nuo tavęs, - ji agresyviai žvelgė į mane, aiškiai norėdama, kad aš ją sulaikyčiau, pasakyčiau, jog ją myliu, pakutenčiau jos pečius, sutvarkyčiau jos lagaminą, pabučiuočiau jos pusmėnulį.

Bet aš negalėjau. Nors ir norėjau, negalėjau.

Tai nebuvo mano misija. Mano misija buvo užtikrinti saugią tolesnę Žemės ateitį. Be žmonių, kurie ją visiškai sujaukė, sugriovė ir paliko likimo labui. Ir nors aš ir Tubi atrodom kaip žmonės, - ypač Tubi, kai ji žiūri į mane tuo savo nepaliaujamai agresyviu ir reikalaujančiu žvilgsniu - mes nesam žmonės. Vietoj kraujo, mes abu varomi tepalų. Vietoj odos, mes turim metalinį paviršių. Ir nors Tubi mažas kūnas iš pažiūros siektų vos penkiasdešimt kilogramų, iš tikrųjų ji sveria virš šimto. O aš dar daugiau. Gal du šimtai, su savo ginklais.

Ką noriu pasakyti yra tai: aš nesu žmogus. Aš negaliu būti žmogiškas.

Kita vertus...

Kita vertus. Mūsų kūrėjai buvo paradoksalūs; mes imituojame žmones ne vien išvaizda, kas neįtikėtinai padeda infiltruoti vietas, kurios vis dar turi žmonijos piliečių, bet net mūsų protai suprogramuoti imituoti žmogaus emocijas. Kartais ir klaidas. Sentimentus. Išsiblaškymus.

Antraip, kaip aš būčiau pastebėjęs Tubi švytintį pusmėnulį.

Iš esmės, tai atrodo kaip klaida - jei nori nešališkų sutvėrimų, skirtų pašalintų tuos, kurie nesugebėjo suvaldyti savo nepasotinamo godumo, korupcijos ir kraujotroškos, kam suteikti jiems savybes, kurios motyvuoja pastaruosius dalykus?

Ironiška. Mat, mūsų kūrėjai manė, kad emocijų nebuvimas, perdėtas racionalumas ir nešališkumas yra taip pat pavojingos savybės.

Truputis žmogiškumo, - manė jie - yra galantiška egzistencija.

Bet būti žmogumi - visišku žmogumi, su visomis emocijomis ir mintimis - galiausiai paverčia visus tironais arba menkystomis. Ir nėra nieko tarp jų: tu tampi arba tironu, arba menkysta.

Vivre est un acte égoïste, manė jie.

Ir todėl aš esu savo kūrėjų egoistiškumo produktas.

Aš stoviu ir stebiu Tubi, savo partnerę, besikraunančią lagaminus, ir negaliu jos sulaikyti.

Pasakyti, jog ją myliu.

Pakutenti jos pečius.

Sutvarkyti jos lagaminą.

Pabučiuoti jos pusmėnulį.

Nes tai nėra mano misija.

Nors aš to ir noriu.

- Tai nieko ir nepasakysi? - Tubi jau apsirengusi, jos pusmėnulis pridengtas, o lagaminas suspaustas kairėje rankoje.

Tik pagalvok. Tubi kairiarankė. Niekada to nepastebėjau. Kodėl ji kairiarankė? Visos mašinos, kurias kada nors buvau sutikęs, buvo dešiniarankės; net nemaniau, kad būti kairiaranke galėtų būti mūsų „galantiškos egzistencijos“ variantas. Ką jai tai priduoda? Ką tai iš jos atima?

Jos personažas net dar labiau ištįsta priešais mane. Taip - ne jos asmenybė, bet jos personažas - aš ją matau tarsi heroję, tarsi iš tų žmonijos knygų, kurias aš karts nuo karto skaitau, su visais turiningais ir intriguojančiais personažais.

Tubi ne tik turi agresyvų žvilgsnį, pusmėnulį, bet ir dominuojančią kairiąją ranką.

Nors aš neabejoju, kad esu ją matęs žudant dešiniąja.

- Negaliu, - tariu ir nežinau kodėl.

Jaučiuosi pavargęs. Išsekęs.

Jaučiuosi kaip bailys.

Ir aš žinau, kad ji tai žino. Ji tai mato.

- Kvailys, - Tubi tarė meiliai, bet vis dar su juntama neapykanta. - Mes juk atliekam savo misiją, kasdien. Nesuprantu, kodėl tu toks suvaržytas? Be to, jie patys paskyrė mus būti partneriais.

Tai tiesa. Nežinau kodėl, bet mudu su Tubi partneriai. Dauguma mūsų kolegų dirba vieni. Tačiau aš ir Tubi buvome kartu nuo pat pradžių. Aš net nežinau, kaip apibūdinti mūsų santykius; šeimyniški, platoniški, romantiški?

Iki šiol man tai tėra sąvokos. Aš žinau jų reikšmes, bet nežinau kaip jas pritaikyti sau ir savo vieninteliams santykiams.

Tubi yra vienintelis asmuo... mašina, su kuria aš palaikau ryšį.

Kita vertus, mūsų kolegos, kurie dirba vieni, visada atrodo pilnesni nei mes.

Jie turi savo asmenybes. Įgūdžius.

Jų gyvenimai sukasi aplink misiją.

Mano asmenybė tarsi susipynusi su Tubi. Aš neįsivaizduoju savęs besijuokiančio, jei nematyčiau pusnuogio Tubi pusmėnulio, kol ji kraunasi lagaminą eilinį kartą įniršusi ant manęs, nes aš nesugebėjau įtaigiai pasakyti jai, jog ji man rūpi.

Nemanau, kad apskritai kada nors juokčiausi be Tubi.

Ir nemanau, kad Tubi nirštų ant ko nors kito.

Kartais man atrodo, kad mes partneriai dėl tam tikros priežasties. Galbūt kažko, kas reikalauja dviejų asmenybių, kurios galėtų paremti viena kitą ištikus krizei.

Ar katastrofai.

Dar nežinau, kaip tiksliai skiriasi šios sąvokos. Knygos retai prieinamos.

Žmonių neliko tiek daug. Jų pastatai dažniausiai trūnija, o vidus - suniokoti. Įskaitant ir knygas. Kas mane liūdina.

Vienaip ar kitaip, partneriai ištikus katastrofai.

Bet ar mūsų kūrėjai galėtų būti tokie dosnūs?

Ar jie galėtų būti tokie negailestingi?

- Tu galvoji ir galvoji, - Tubi stovi priešais mano veidą, aš net nepastebėjau jos sėlinant link manęs. - Tu visada galvoji ir nieko man nesakai.

- Teisingai. Ir todėl mes papildome vienas kitą. Tu man sakai ir rodai viską, ką jauti. O aš galvoju viską, ką tu nori išgirsti, - nepatogiai išsirangau iš Tubi aklavietės, bet matau, kad jai patiko mano atsakymas.

Staiga Tubi pasikeičia. Jos miela, vaikiška ir keršto dėl meilės trūkumo ištroškusi išraiška staiga virsta šiurpinančiai suaugėliška. Apvalios akys vizualiai paaštrėja.

Dabar ji žiūri į mane migdolais. Aštriais, pavargusiais migdolais.

Aš žinau, kad taip ji imituoja mane. Tai viena iš Tubi galimybių; psichologiškai imituoti priešais ją esantį sutvėrimą nė kiek nekeičiant savo fizinės išraiškos.

Ši galimybė šiek tiek pritrenkianti. Iš pradžių pamatai aiškų pasikeitimą joje. Vėliau seka realizacija, kad kažkokiu siurrealiu būdu tu žvelgi į save per kitą asmenį.

Tuomet tai tave sužlugdo.

Akimis ryji savi-egzistenciją, kuri atrodo nepakankama. Netobula. Nešvari. Neaiški. Ne. Ne. Ne.

Aš atrodau pavargęs. Susirūpinęs kažkokiu egzistenciniu klausimu.

Juokinga. Patetiška.

Aš net nežinau, kas yra egzistencializmas.

- Kas blogiau - žiūrėtį į bedugnę ar į savo paties atspindį? - Tubi aiškiai kalba apie Nyčę, vienintelį filosofą kurio knygas sugebėjome įgyti. - Ir ar šiuo atveju tarp jų yra skirtumas?

Noriu jai pasakyti „ne“, bet negaliu.

Kartais aš pernelyg panašus į tuos pačius žmones, kuriuos mes likviduojame. Kurie praktiškai likvidavo Žemę.

Ji tai žino. Bet aš to nenoriu sakyti. Anaiptol, mes turbūt sekami, o mūsų pokalbiai įrašomi.

- Man svarbiausia - misija, - pameluoju, bet ar tikrai gali meluoti tam, kas žino teisybę.

Aš laikau knygą.

Deja, nežinau nei jos autoriaus, nei pavadinimo. Knyga neteko bent penkiasdešimt pirmų savo puslapių, nes Tubi aną savaitę pareiškė, jog man reikia mesti misiją ir pasipiršti jai, o aš atsakiau, kad tai beprotybė ir toliau tylėjau raudonuodamas.

Akivaizdu, toks atsakymas jos nepasotino.

Ne todėl, kad aš lyg ir atsisakiau, bet būtent dėl to, kad aš raudonavau kol bandžiau atsisakyti.

 

Noriu pabučiuoti tavo gyvenimą. Ilgiuosi tavęs. Ilgėjausi net tuomet, kai tu buvai priešais mane, visiškai prisiplojęs prie mano veido. Noriu stebėti tavo gyvenimą iš šono ir mėgautis tavo galantiška egzistencija. Egzistencija it įskilimas.

Aš noriu tai perskaityti Tubi, bet nedrįstu.

Aš palieku puslapį atvertą, padedu knygą kambario centre, atsargiai nusiimu savo ranką (Tubi aikteli, nes jai nepatinka matyti kaip aš keičiuosi savo dalis) ir Tubi netikėtimui, baksteliu savo juokingai tabaluojančia ore galūne į knygą.

Man prireikė nusiimti savo kūno dalį, kad aš parodyčiau Tubi savo jausmų smulkmeną.

Tubi skaito.

Ir šypsosi.

- Dabar tu atrodai laiminga, - tarsteliu.

Migdolai. Tik šįkart ne tokie rimti.

- Dabar aš atrodau kaip tu, - ir vėl švysteli pusmėnulis, Tubi nusirengia ir aš atsidūstu iš palengvėjimo, nes žinau, kad ji lieka čia, nors ir pykstu už tokią įžūlią imitaciją ir tiesmukišką įsibrovimą į mano jausmus. - Kai nesi paskendęs savo sušiktam nihile.
2017-09-18 23:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-04 14:37
Ana_Brada
Egzistencija it įskilimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-04 14:37
Ana_Brada
Egzistencija it įskilimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-27 13:13
Damastas
Jeigu rašytų koks naujokėlis, dar galėtum užskaityti avansu.
Nesupykite, bet imantru ir skambiai tuščia. Nebent kitoj daly bus koks nors didelis BAM. Kalbu, žinoma, nebūtinai apie sukrėtimus ar kvapą gniaužiančius įvykius. Esminės idėjos išsirišimas būtų daug didesnė intriga, idant kol kas jos tiesiog nėra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-21 22:28
Violeta_Ferdinan
prajuokinai :) liuks
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-26 10:49
Sportbatis
Na va, vienas iš tų retų kartų kai skaitau tekstą, kurį įvertint nesijaučiu kompetetingas. Net nelabai jaučiuosi supratęs. Trūksta man filosifinio išsilavinimo matyt.

Terminatoriai nihilistai? Jei taip, užskaitau. 

Vienas dalykas vis dėlto krito į akį. Sakyčiau, net pralinksmino. "Mes abu varomi tepalų". Na gal ateityje bus išrastas koks tepalinis variklis, bet šiuo metu šauna tik viena mintis: dvitakčiai terminatoriai. O tai jau yra grotesko viršunė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-05 04:06
Dekonstrukcionistas
Kaip Sartras sakė, Viskas aišku, išskyrus tai, kaip gyventi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-24 12:07
EgiZ
Apie tekstą dviprasmis įspūdis.
Žmogiškumo virusu užsikrėtusios žmonių sukurtos ir žmones medžiojančios mašinos - kas ten sakė: esi tas, ką valgai... Egzistencinė grandinė. Įdomi idėja.
Siužetas minimalus, bet tiek, kiek reikia kūriniui, neblogai išvyniotas. Skaitant galima net gretutinę intrigą susigalvoti - išeis, neišeis.
Iš smulkių detalių sudėlioti charakterių paveikslai - tinka robohomui, homorobui. Gerai spusteltos detalės, pvz., atsisegta ranka baksteli į knygą.
Išminties (filosofijos) grūdas - būtų keista, jie futuristinėj antiutopijoj tokio nebūtų. Pliusas.
"Išpildymas", autoriaus žodžiais: toks įspūdis, kad pasikliaujant savo talentu tiesiog patingėta padirbėti su tekstu. Kai kurie taip rašo eilėraščius - dievo ranka išvedžioto teksto nedera taisyti ar kitaip tvarkyti. Vedlug mano išmanymo, šiam tekstui, be dievo rankos, reikėtų ir autoriaus. Šis beveik geras tekstas paredaguotas ir pašlifuotas galėtų tapti labai geru kūriniu.
Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-22 18:04
pbtd
tai jo... viskas būtų ok, jei autorius temą pavystytų... tai ir turėjau omeny.
rods, ranką rašymui prigulančią kaip ir turi...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-22 17:38
Svoloč
to pb: ok, supratau, vadinasi viskas ore, aukų ir sužeistų nėra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-22 15:24
pbtd
to Svoloč: šią V.P. utopiją paminėjau todėl, kad idėjiškai ji artima aukščiau publikuotai Kailo impresijai.
kažką skaityti ar neskaityti, mūsų pačių asmeninis reikalas.
aš, pvz, jau treti metai viliuos įveikti T.M. "Užburtą kalną". dėl nesėkmių taipogi  esu linkęs kaltinti tik save.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-21 22:09
ieva3003
Fantastikoje turėjome robotą meilužį, dabar - neurotiškas robotas, įstrigęs priklausomuose santykiuose. Nice.
Man lyg ir norėtųsi veiksmo ir kokio aštresnio posūkio, bet čia jau būtų bjaurus kabinėjimasis. Lyg valgytum gurmanišką (tikrai, sese, puikus apibūdinimas), kokybišką antienos patiekalą ir bumbėtum, kad jame nėra traškios šoninės.
Gaivus tekstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-21 21:13
sesė mėta
Galantiška. Kažkaip net literatūriškai gurmaniška :). Tikrai ne visus autoriaus tekstus skaičiau (tik tuos, kuriuos komentavau) bet man šitas kaip tik galbūt patiko labiausiai.

P.S. Fake'ai - šitas visai nepanašus į tą, iš mano "laboratorijos" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-21 14:25
pikta kaip širšė
Ilgai galvojau apie šitą tekstą. Jis man primena žuvį. Čia ne įžeidimas ar sumenkinimas, tiesiog tiksliausias palyginimas, kokį sugalvojau. Nes man buvo pastovus jausmas, kad vis graibau, o jis vis slysta iš pirštų. Viskas taip... neapčiuopiama. Iš pradžių pati fantastika. Ar tikrai čia fantastika? Pirmasis mašinos aprašymas toks grubus, kad praktiškai atrodo sąmoningai suprimityvintas. „Asmenybė“ priešingai – net su visa argumentacija ir paaiškinimais – sąmoningai dramatizuota. Bendrai, čia esančių fantastinių elementų visuma, man primena tokią grandiozinę metaforą, kuri lyg ir turėtų išstumti tekstą į kitą žanrą.

Filosofiniai pamąstymai. Yra, bet praslysta. Nesiimu spręsti, ar autorius turi reikiamos patirties čia skambančioms idėjoms pagrįsti, bet jei turi, tai čia ji atrodo pakankamai žalia, nesubrandinta. Perdėm išreikšta kur nereikia ir neužkabinta ten, kur reiktų.

Stilius, gerai ar blogai, primena tavo ankstyvuosius tektus. Demianą gal, nebepamenu tiksliai. Aš už tai, kad autorius turėtų savo braižą, bet personažai neturėtų turėti to paties tipažo. Čia kaip su kepsniu. Kad ir koks jis geras, bet šokoladinis tortas turėtų kvepėti šokoladu, silkė – silke, o kaimas – mėšlu. Tiesiog...

Na ir žinoma ta įžūli gracija, kurios iš tavęs neatimsi. Gali tik mėgti arba ne. Man tinka. Bet buvo tavo tekstų, kurie gilesnį įspūdį paliko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-21 12:37
Fake_writer
Supratau! Čia gi tas pats bičas iš Mėtos "Laboratorijos", tik po kokių 5 metų. Kai tepalas jau gerai išsivaikščiojąs po kūną. Tik kažkiek dar gliučina jį, nes kartais komunikuoja, kaip išmanusis dulkių siurblys, o kartais dėsto, kaip filosofijos profesorius.
Patiko tas "imitavimo" sindromas.
Nepatiko "subinė". Išmest ją, netinka visai. Ta prasme, pačios sėdimosios išmest nereikia, vis tik ji gražiai blizga ir joje žaidžia saulės zuikučiai, bet va užvadint reikėtų kažkaip rafinuočiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-21 12:03
Svoloč
ne mano reikalas, bet gal nevertėtų paskaityti būtent šį autorių, nes kai aš bandžiau kažką jo skaityti, tai galiausiai numečiau nebaigęs, kas retai su manim atsitinka. Žinoma, galima pasakyti, o gal tu, gerbiamas Svolačiau nepriaugai iki to vadinamo autoriaus pavarde Pelevinas. Ką gi, turbūt jis pranoksta mano smegenų susiraukšlėjimų lygį, aš to neneigiu, bet pasakos Tūkstantis ir viena naktis man pasirodė įdomesnės. Nieko nepadarysi, kiekvienam savo, bet, kaip minėjau aukščiau, tai ne mano reikalas.
O šis Spenserio gabalas vis tik pranoksta yprastinį rašykų standartą ir savo turiniu, ir forma, ir idėjos nebanalumu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-20 21:06
pbtd
ne mano reikalas, bet gal vertėtų paskaityt būtent šį autorių. o ir ypačiai paskutinius jo reikalus... na, kad netalžyt mačetėmis džiunglių tankumynus praeinamose vietose...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-20 19:27
Kailas Spenseris
Nesu, pb.

Ir bus II, jei nenumirsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-20 18:45
pbtd
jei bus bent jau "Vivre est un acte égoïste II", tada ok. kol kas, teneužpyksta Svoloč bei autorius, tekstas kaip ir atitinka būtent normalių (gabių, tarkim) rašykų standartą.
a, jo... Kailai, įdomu, ar esi skaitęs V.Pelevino "S.N.U.F.F."?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-20 15:19
Kailas Spenseris
Ačiū už komentarus. Man vis dar įdomu, kas yra chuligatoriaus dramblys. 


Kai blėsta, lengvas patarimas: niekad nekomentuok kūrinio, kurio tu neperskaitei iki galo. Niekad nekomentuok „mintis yra, bet šiaip neperskaičiau“. Ne ketvirtoje klasėje esam, bent jau dauguma mūsų. Norisi komentarų iš tų, kurie skaitė, rado kažką artimo, arba skaitė, ir kaip tik, priešinasi viskam, kas yra šiame tekste, bet aistringai. 


Ir niekad, niekad nelinkėk sekmės komentare arba atsiprašinėk. Kam? Už ką? 


Mes sėkmingi ir neatsiprašinėjame vieni kitų. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-20 15:04
laikas yra laikas
Na, toji mašina dar nėra visiškas robotas, jei ,,migdolai'' šelmiški, nors tiek gerai.

Šiaip, mintis yra, tik labai nuobodu skaityti, atleiskite, nenoriu užgauti, bet... nemeluosiu gi.

Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 22]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą