Baltas

*
vaikystėj spausdavom sūrį
pievoj užgulę kits kitą
septyni vaikai
septynių šienpjovių

iš pienių pievos
pieno puta išplaukdavo

arčiausiai prie žemės
būdavau baltas
saulėj visai nenudegdavo

būna sėdžiu
ir rodos varna
pastvers

slėgdavom kūnais
vaikystės sūrį

po to suaugom
rodos niekas nepasikeitė

gal tik slegia labiau
nes vis dar
esu apačioj
toks pats baltas

kažkas viduj naktimis
griaužia kaip sūrį

suslėgtą
prislėgtą

sunokusią
delčią

*
kas nors būna
sutikęs paklausia

sakyk kas slegia
tave
žinai gi matau

iš akių
iš visos povyzos
apsidairau
ar šitaip galėtų slėgti
plieninė padangė

sprandą veržti blizgus amuletas

žemės trauka su metais didėja
kaip nematomas magnetas
kūną
pilną laiko skeveldrų

viskas gerai
čia tik būties lengvybė
nuleidžiu juokais

taika tavo kraujui
geležis ir rūdys manajam

*

pusė puodelio kefyro ant palangės
pusė mėnulio dangui

pusė puodelio mėnulio ant palangės

pusė gatvės žibintų
neapšviesto veido

kurią pabučiuoji prieš miegą

*

gelsvos delčios
gabalas

šaižiu čakštelėjimu
veriasi

nakties pelėkautai