Lyrinio „aš“ projekcijos

Aš kaip grifas suku naują ratą
Virš šviežiausios skerdienos likučių
Kaip beveidis persona non grata
Nes tu kartais nenori kad būčiau

Kai sakai kad nėra nieko tokio
Aš tau veltui naktis atiduodu
Iš homeriškai skambančio juoko
Iš sokratiškai veikiančio nuodo

Balansuoju tarp įtempto lyno 
Šitas aukštis nėra tavo nosiai
Aš kaip dozė narkotiko gryno
Tą kurią tu vis tiek suvartosi

Nemeluoki kad buvo per prastas
Šnervėm šniokščiamas mandalų smėlis
Iš brahmanų palaimintos kastos
Lyg iš pavergto proto išėjęs

Sugrįžtu nors atrodo nelengva
Tai kas buvo ir vėl išgyventi
Aš žinau ką tau primenu blemba
Nervų kamuolį griežiantį dantį

Kurs vaidina bebaimį džigitą
Tarp plačių vienišų horizontų
Kada viskas seniai pasakyta
Aš žinau netgi pusę kurion tu

Pasisuksi į veidą kris snaigės
Tu matysi tik vienišą stotį
Šis žaidimas yra pasibaigęs
Ar norėsi ir vėl pakartoti