ups klaidelė rinkimo ne lėšta _> ne lėkšta.
P.S.
beje ten šalia žodžių teksto ją dar ir atlieka, tai va, atlieka negražiai - geriasu nesiklausyti- kaip surimuotai, su primityviu patumbavimu. o jei vienas dainuoja ir akapela (acapella) tada išryškėja viskas. prasmingi žodžiai, gilu, erdvu mintims, ir viskas paprasta-labai.
pas jus pabaigoje gražiai viskas surimuota, o tie du surimuoti komentarose, tokie patumbavimai. eilius dėl rimo gaunasi; o juk rimas tik priemonė--forma dvasiai išreikšti. kam jis toks reikalingas kai nei dvasios nei minties nebelieka.
paskaičiau čia tų parimavimų, eik jau eik jau, kokia nesąmonė pagalvojau. ar eilėraštis dėl rimavimo ar rimavimas dėl eilėraščio?.. baisūs parimavimai-skamba taip bukai, kaip haiku skaičiavimas taip šis rimavimas (du siūlomi) tiesiog baisiai- žinai, kaip žirnius į sieną, kad bertų. (vaikai mokykloje skaitantys eilėraščius.)
tas, kas rimuotojams nepatinka (posmas turiu omenyje), gyvena eilėraščio finale-ir jis yra labai puikus dalykas, skaitymo atžvilgiu, jei skaityti balsiai, it plius mintis išryškinta: "tik grabo lentos ištiesina"; ania?.. baisi vienatvė žmogui, tai jis slepia tą savo baimę kaip strutis galvą įkišdamas į smėlį po orumu. gerai gale pasakei ir neįkyriai.
rodos tiek visko jau matęs žmogus, ugnį vandenį praėjęs, o va vaidina ir viskas-dar kažko bijo...
graži ta liaudies daina,
Mažam kambarėly
Ugnelę kuriu. (2x2)
Girdžiu kaip motulė
Kalba su kariu: (4x2)
Kalnus tu praėjai,
Upes perbridai; (2x2)
Pasakyk, sūneli,
Mirti ar bijai? (4x2)
Kalnus aš praėjau,
Upes perbridau (2x2)
Oi, neklausk, motule –
Mirti aš bijau. (4x2)
Kas man iš tos laimės
Ir iš tos garbės, (2x2)
Jei aš vienas džiaugsiuos,
O šimtai – liūdės? (4x2)
Mažas kauburėlis
Po žaliais beržais…(2x2)
Verkia motinėlė
Tyliai vakarais…(4x2)
http://dainutekstai.lt/r713/mazam-kambarely.html
prasminga... ne lėšta.
gerai parašyta viskas finale; tik nerimuokit, žiauru, kaip surimavo...
Turėjau ir aš šią mintį, kad pakeisti "abudu" į "orūs", bet tai jau keičia pačią esmę, nes išeiti į žiemą oriam galima ir vienam. Bet dabar eilės gražiau skamba negu pirmesnis variantas.
Ačiū visiems už geranoriškus patarimus. Laisvė interpretacijoms: tai galį būti ir DIDYSIS kraustymasis iš kaimo į miestą, gal kam primins tremtį, o gal paprasčiausiai ėjimas savo saulėlydin (senatvėn) į amžinybę. Kad išeitume ne vieniši ir, svarbiausia, orūs.
Smėliui laikrodžio byrant iš lėto (gal taip formuluočiau),
o paskutinis stulpelis Don Bosco patiko, tik paskutinėje eilutėje sukeisčiau žodžius vietomis:
Ir abudu panersim į žiemą.
Antras stulpelis primena tremtį, o toliau lyg ir iš sodybos ruošiamasi išvykti?
Eilės gražios, dainingos, maloniai skaitomos.
Pačio autoriaus valia, kaip jis jas pataisys ar netaisys.
Gal eime, kol sapnuoja dar pūgos, Kaip braškės medžių šakos ir tvoros, Susiglausim, vienatvės pabūgę, Ir į žiemą panersim nenoriai.
Viskas čia tipiškai gražu :) , paskutinę strofutę parimavau kad nuo kitų nebėgtų ... o dar net tremtinių temą galima įžiūrėti (nesišaipau) ... trejetas stiprus, bet niekaip daugiau :)