Trys apie nuogumą

*

atleisk man (...) kaip atleidi
užtvindytas deltas
kaip atsitraukia jūra nuo kojų
ir atveria mandalų smėlį

ištuštėjusiame paplūdimyje
A. ir I. žaidžia taškydamiesi vandeniu

po to ilgai žiūri nesuprasdami
į atokias žalias persirengimo kabinas

plonų lentučių sienos skiriančios lytis
pro apačios plyšį matyti
kaip koja pakyla tada kita
šitaip išsineriama iš šlapių ir smėlėtų
glaudžių 
nelyg gyvatė keičianti išnaras
šitaip išsineriama iš savęs

tarp kabinų
padžiautas rankšluostis nelyg
pasieniečių vėliava
šviečia iš tolo

tu įsisupi į vėjo drobę
kuri sugeria kūno sūrumą

nudistų paplūdimyje
vis mąstau apie sielos nuogumą

žvelgiu į linguojančią
vėtros nužievintą pušį

į žmogų nudievintą
kuris
nebegali aprėpti didybės


**

vaikystėje visos kiemo mergaitės
iš žurnalų karpydavo gražius drabužius
batus ir skrybėlaites
siuvo lėlėms drabužėlius
iš medžiagų atraižėlių

vėliau lygino karines
uniformas vyrams
lopė kulkų skyles
rankomis trynė kraujo ir purvo
dėmes

trynė taip stipriai
tarytum norėtų visa tai
pašalinti iš atminties

gražiais juodais rūbais
rengė tėvus pagrabui

vystė kūdikius
namuose tvyrojo gandralizdžių
šiluma ir kvepėjo lietum

dabar prisiminęs visas jas
žirklutėmis atsargiai karpau
kontūrus iš atminties

susiglamžę popieriniai drabužiai
iš senų spalvotų laikraščių

su kuriais buvom dar nuogesni
nei atrodė

***

aš trokštu būti veidrodžiu
prieš kurį kas vakarą
nusimestum savus drabužius

apžiūrinėtum subtilius kūno įlinkius
ir apgamėlius

atsikėlus iš ryto
valytumeisi dantis
vertumeisi auskarus

pešiotumeisi antakius

matuotumeisi sukneles ir kostiumėlius

matytumei tikrąjį savo kūno
puošnumą ir grožį

iš tiesų žvelgdama į mane