Nuar
Visi įvykiai šioje rašliavoje išgalvoti.
Bet kokie personažų sutapimai su realiai
egzistuojančiais žmonėmis ar būtybėmis,
išskyrus velnią, yra atsitiktiniai.
-Mamyte, o su ausytėmis maloniau? - knebinėdamas smulkiai pjaustytos dešros gabaliukus iš kiaušinienės, pažvelgė jos pusėn Julius.
-Su kokiomis dar ausytėmis ir kas maloniau? - klausimas buvo toks netikėtas, kad atokiau prie lango sėdinti moteris atitraukė arbatos puodelį nuo lūpų ir atsisuko į vaikus.
-Na, kai pereitą savaitgalį aš buvau pas tėtį ir Iną, jis man davė pažaisti savo išmanųjį telefoną, kad tik į akis nelįsčiau. - berniukas reikšmingai suspaudė lūpas. - Ten buvo nuotrauka: tėvelis sėdi nuogas lovoje į pagalves atsirėmęs, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, o ant galvos dvi ausytės rožinės spalvos uždėtos. Bet šiaip tai nieko daugiau nesimatė. Jis apklotą buvo ant kojų užsimetęs.
-Kokios ausytės? - vis dar nesuprato mama.
-Iš erotinių prekių parduotuvės. Tokios, kaip pas „Playboy“ „kiškutes“. - slėpdama šypsena Ugnė nulenkė galvą žemiau prie lėkštės.
-Bet ar su ausytėmis maloniau? - nenurimo devynmetis berniukas.
-Aš jam tuoj paskambinsiu! - moteris piktai pašoko iš vietos. - Ką jie ten išdarinėja vaiko akivaizdoje!
Tėvai buvo pradėję ilgai trunkantį skyrybų procesą ir gyveno atskirai. Nenorėdama klausytis eilinio barnio, Ugnė, palikusi nebaigtą valgyti vakarienę, šmurkštelėjo į savo kambarį. Po dešimties minučių mama pravėrė duris.
-Už valandos tėvas pasiims Julių pas save. Tavęs nekviečia. Nereikėjo tėvo Inai į šlepetes smėlio pripilti bei į lovą jos pusėje akmenukų primėtyti. Dabar ji pastoviai aplinkiniams skundžiasi, kad esi psichiškai nesveika ir kažkokį burtų ratą iš akmenų miegamajame sudėliojai, kad tik jie susipyktų. Tėvas pasakė, kad neprivalo tavęs imti pas save.
-Žinau, kad neprivalo.
Dar besimokant pradinėje mokykloje visų gimdytojai iš eilės buvo kviečiami klasėje papasakoti apie savo darbą. Kartą atėjo žmogus, dirbantis teisme. Mokytojos nuostabai pirmi klausimai, kuriuos uždavė dešimties metų vaikai, buvo: ar mes galime ką nors padaryti, kai tėvai skiriasi? Ar galime uždrausti jiems išsiskirti?
-Deja, tik gauti pinigus išlaikymui. - nuskambėjo sąžiningas atsakymas.
-Dar sakė, kad jam duktė alkoholikė nereikalinga. - nors, galimai, tėvas taip ir nekalbėjo, piktdžiugiškai pridūrė mama.
-Bet juk tai buvo prieš ketverius metus, kai tėtis pirmą kartą iš namų išėjo.
Ugnei sulaukus dvylikos, du kartus ji su klasės draugais gėrė alkoholį iki sąmonės netekimo. Mergaitei parkritus, kiti vaikai išsigandę išsibėgiojo. Praeiviai pakėlė nuo parko takelio ir iškvietė greitąją.
-Taip, bet į policiją eiti aiškintis ir baudas už tavo nepriežiūrą mokėti teko mums.
-Tu savaitgalį liksi namuose? - pabandė nukreipti kalbą kita linkme Ugnė.
-Būsiu išvažiavusi.
-Kur?
-Į Anykščių SPA kompiuterinių žaidimų žaisti! - suirzusi atsakė motina. - Patenkinta?!
-Ar dabar pas jūs, suaugusius, taip vadinasi išvyka pasimylėti su mažai pažįstamu vyriškiu?! - neišlaikė mergaitė. - Abu išsilakstėte į skirtingas puses, o man kur dėtis? Tu pirmiau išsiskirk, susitark su tėčiu, ką darysite su manimi ir Juliumi...
-Tu tokia pat, kaip tavo tėvas! - skardžiai užrikusi, jos kalbą pertraukė mama. - Trukdai man gyventi! Pastoviai nuotaiką gadini, vos tave pamatau! Kad tave velniai paimtų!
Tai tarusi išėjo, stipriai trenkdama kambario durimis. Likusi viena tamsoje Ugnė netikėtai pajuto, kad kažkokia būtybė sugriebė ją iš už nugaros ir apkabinusi laiko taip stipriai, kad ji negali net krustelėti. Pabandžiusi surikti savo siaubui suprato, kad kalbos dovana kažkur dingo ir nuo lūpų nuslydo tik negarsus aiktelėjimas. Kita, tamsoje vos įžiūrima, šiek tiek mažesnė būtybė stenėdama įvertė į jos lovą kažkokį sunkų daiktą.
-Aš, velnias, aišku privalėčiau viską žinoti, - iš už nugaros jai sušnabždėjo į ausį laikantysis. - Tačiau, kur dabar tave dėti, nenumanau. Kaip pasakorių sakmėje nupasakota, turėčiau pas mus į jaują nusivesti auksinių pinigų saugoti. Tik kad po kokių septynių mėnesių reikės tave pas pribuvėją vežti. Ar aš teisus?
Netekusi žado mergaitė tik nežymiai linktelėjo galva.
-Kaip keista. Tėvams tu nereikalinga. Kad ir prakeikta, velniui taip pat. - pridūrė nelabasis. - Gali kalbėti. Tai ką darysime?
-O ką aš galiu. - atgavusi gebėjimą tarti žodžius, sunkiai iškvėpė Ugnė. - Aš juk vaikas. Eilinė šešiolikmetė paauglė bėdoje. Aštunta savaitė. Turiu pasakyti mamai. Gausiu pora kartų per veidą. Stipriai suėmusi už pečių papurtys. Stumdama trenks į sieną. Patampys už plaukų. Išvadins negražiais žodžiais. Išsityčios. Svarbiausia tuo metu nesipriešinti ir neatsikalbinėti, nes bus dar blogiau. Nusives pas gydytoją. Kas įvyks vėliau, aš net įsivaizduoti negaliu, bet viso to klaikiai bijau.
Po šitos tirados, išsakiusi tai, kas buvo svarbiausia ir pastoviai sukosi galvoje, Ugnė tik dabar suprato, kad gali laisvai kalbėti.
-M-a-a-m..! - pabandė surikti visu balsu, tačiau pragaro išpera savo gauruota letena užspaudė jai burną.
-O šaukti ant viso svieto tau niekas neleido. - sukikeno jis. - Vietoje tavęs dabar šiuose namuose tai mano brolio, velnio, darbas.
-“Ugniniai“ susipyko. - tauškėjo mokyklos tualete tarpusavyje mergaitės. - Jis jai net ranką užlaužė.
-Matei abu „ugninius? „ - šnekėjosi laiptų aikštelėje berniukai. -Viena išlėkė ašarodama, o antras koja vos durų neišspyrė paskui ją išpuolęs. Gerai, kad mokytojas pasitaikė. Matyt, būtų pridaužęs, jei pavytų. Toks įsiutęs buvo. O aš dar pagalvojau, kad jie ten užsidarę bučiuojasi.
-Aš laukiuosi nuo tavęs. - prikandusi apatinę lūpą, sutrikusi Ugnė stovėjo priešais savo draugą tuščioje klasėje. - Jau antras mėnuo. Nuo tos kovo nakties Birštone.
-Bet tu juk nieko nesakei, kad tada saugočiausi. Tu neprieštaravai, kad į tave... - Ugnius nutilo viduryje sakinio.
-Aš nepagalvojau. Neteisingai dienas suskaičiavau.
Stojo nejauki pauzė. Iš už uždarų durų girdėjosi mokinių balsų gaudesys. Didžioji pertrauka dar tik įpusėjo.
-Man reikia tavo pagalbos. - tylą pertraukė mergaitė. - Kad tu būtum šalia. Aš labai bijau. Viena nesusitvarkysiu.
-Pasidaryk abortą. - nuskambėjo griežtas atsakymas.
-Negaliu. Aš myliu tave. Po to tarp mūsų nebeliks nieko ir mes jau nebebūsime kartu.
-Nebūk kvaila ir negadink gyvenimo nei sau, nei man. - Ugnius priėjo arčiau.
-Pameni šitą? - Ugnė įkišo ranką į švarkelio kišenę ir ištraukusi pakėlė prieš vaikino akis sidabrinį žiedelį. -Tu man jį padovanojai, kai draugavome šešiasdešimt dienų. Tada dar pasakei, kad po tiek laiko jau galima suprasti, ar jausmai tikri.
Vaikinas klausiamai pažvelgė draugei į akis.
-Jei atimsi jį iš manęs, darysime taip, kaip nori tu. Jei ne, bus taip, kaip pasakysiu aš.
Ugnius staiga puolė pirmyn ir sukdamas užlaužė mergaitės ranką jai už nugaros. Per tuos metus, kai vaikai tapo pora, jis visą laiką buvo švelnus ir dėmesingas, tad Ugnė net sutriko, nesitikėjusi tokio aršaus puolimo.
-Paleisk! Man skauda! - pabandė ištrūkti ji.
-Atiduok! - per sukąstus dantis iškošė vaikinas, stengdamasis atimti stipriai tarp pirštų suspaustą žiedą.
-Prisimink, kaip mums buvo gera kartu. - pajutusi, kad jos jėgos silpsta ir negali ilgiau nulaikyti savo brangenybės, pradėjo šnekėti Ugnė. - Pameni, kaip pirmą kartą pasibučiavome parko alėjoje po žydinčiu kaštonu? O pameni, kaip kartu iš vienos lėkštės valgėme blynus kavinėje ir tu dar nosies galą į uogienę įkišai?
-Viskas! Dabar darysime, kaip pasakysiu aš! - vaikinas pasitraukė šalin, laikydamas žiedą.
Ašaros plūstelėjo Ugnei iš akių. Spausdama prie krūtinės sopančią ranką, mergaitė išbėgo iš klasės.
„-Atrodo suaugusi, bet iš tikro toks vaikas! „ - mąstė apie tai, kas įvyko dieną, Ugnius.
Vaikinas ėjo menkai žibintų apšviesta gatve tarp senų vienaaukščių medinių namų. Praėjusi diena buvo tiesiog šlykšti. Su drauge susipyko. Fizikos mokytojas „užvažiavo“ ir dar taip, kad tiesiog rankos niežti kokią nors šunybę jam iškrėsti. Gal dėl to su draugais susilažino ir taip lengvai sutiko tamsoje nueiti į apleistą namą ir paimti viduryje kambario stovinčią aplūžusią kėdę. Reikėjo ją nunešti ir pastatyti gatvėje prie įėjimo į įsipykusio mokytojo namo kiemą. Per išdaužtą langą į vidų krentančioje mėnulio šviesoje tas senas griozdas buvo gerai matomas. Pusė miesto šnekėjo, kad buvęs namo savininkas ant jos pasilypėjo prieš išeidamas visam laikui.
„-Kvailas vaikas! „- pats sau mintyse kartojo Ugnius, žengdamas per aplūžusius laiptelius į vidų. - „Padarytų valymą. Juk tai nėra sudėtinga. Pats mačiau internete įrašą. Suleidžia vaistus ir viskas. Ir vėl toliau būtų paprasčiausiai laimingos dienos. Ir man, ir jai. Vienodai abiem. „
Staiga vaikinas sustojo koridoriaus viduryje. Priekyje, per tuščią durų angą, matėsi kambaryje stovinti kėdė. Sustojo ne todėl, kad pasidarė baisu. Mintyse vėl ir vėl kartojami žodžiai jau seniai nebeskambėjo įtikinančiai. Pradžioje nėštumo nutraukimo įraše išsiurbiami šalin vaisiaus likučiai tebuvo kažkas svetimo, tikrovėje priklausantys tik vienai Ugnei. O pats veiksmas su juo nesusijęs ir jo neliečiantis. Kažin kas viduje pasikeitė, žiūrint siužetą iš naujo gal penktą ar šeštą kartą. Atsirado pojūtis, kad tai, kas auga draugei po širdimi, nėra jos vienos. Ir tai jau buvo ne embrionas, bet jo vaiko kūnelis, metamas laukan. Negrįžtamai, jei tuoj pat nepasirinksi kitaip. Ugnius kumščiu trenkė į medinę pertvarą, kad net visas namas suskambėjo. Giliai įkvėpęs norėjo žengti pirmyn. Tuo metu kažkas iš už nugaros suėmė jį taip stipriai, kad vaikinas nepajėgė net krustelėti.
-Tadai, paleisk! - Pamanęs, kad taip juokauja jo draugai, šūktelėjo Ugnius. - Martynai, baik kvailioti!
-O ką darysi, jei tai nei vienas, nei kitas? - nuskambėjo tylus balsas. - Tai sakai, pasižiūrėjai baisų filmą ir dabar sąžinė prabudo. Beje, čia ne ta kėdė, ant kurios namo šeimininkas stojosi. Tą policininkai išsivežė.
-Paleisk! - ne juokais išsigandęs vaikinas pabandė ištrūkti, tačiau jam nepavyko. - Kas tu toks?
-Jei pasakysiu, kad velnias, tu patikėsi?
-Ne.
-Gaila, nes tai tiesa. O paleisti tave galiu su viena sąlyga - kai sutiksi mano seserį į žmonas paimti.
-Aš negaliu.
-Tai juk nesakau, kad tuoj pat prie altoriaus nuvesiu. Ir aš ne beprotis, o ta mergaitė iš klasės tikrai tave myli.
Kaip tik tuo metu Ugnius pats sau mintyse pasakė, kad jį sučiupo smurtauti linkęs beprotis. O paminėjus altorių prieš akis iškilo Ugnės veidas.
-Aš ją taip pat myliu. - tai ištaręs vaikinas staiga susigriebė, kad po truputi pradeda tikėti tuo, ką sako jį laikantį būtybė.
-O kas tame gero? Na, sakykime, susituoksite. Praeis dar metų tiek, kiek tu dabar gyveni. Jausmai išnyks. Vieną dieną sugrįš namo pavėlavusi iš darbo. Kol tu pjaustysi jai salotoms agurkus su pomidorais virtuvėje vakarienei, vietoje to, kad priėjusi tave pabučiuotų, lėks į vonią. Sumęs savo rūbus į skalbimo mašiną ir greitai ją įjungs skalbti. O pati puls po dušu. Kad kuo skubiau svetimo vyriškio kvapą ir jo artumo pėdsakus nuo savo kūno nuplautų. Manai, kad bus ne taip? Pas daugelį taip nutinka.
-Ji ne tokia. - papurtė galvą Ugnius. - Mano mergina ne tokia. Aš ja tikiu. Ugnė to niekada nepadarys. Ji prieš tai išsiskirs su manimi, bet būdama kartu nemeluos ir neskaudins.
-Aš juk velnias. Tik pabandžiau. Mano darbas žmones kiršinti. - nusijuokė piktoji dvasia. - Tu bent pasižiūrėk į mano seserį. Vien iš toli pasigrožėjus į žmonas imti nereikės.
Netikėtai vaikinui nesuprantamu būdu jis iš apleisto seno namo atsidūrė vėlaus vakaro tamsoje skendinčiame parke netoli savo namų. Už kelių dešimčių metrų nuo jo ant žibinto apšviesto suolelio po žydinčiu kaštonu sėdėjo mergaitė.
-Čia tavo sesuo? - nustėręs atsargiai paklausė Ugnius vis dar jį laikančio padaro.
-Tu dar per jaunas žinoti, kad visos moterys yra velnienės. Netgi tada, kai vis dar nepavirto į senas, pastoviai burbančias, susivėlusias raganas. Kaip bebūtų, aš tave įspėjau. Tai ar tave dabar paleisti?
-Gali paleisti. Aš sutinku. Net jei ji velnio sesuo.
-Tada eik pas ją ir nesielk su savo vaiko motina, kaip paskutinis nevykėlis. - tai ištaręs nelabasis atleido gniaužtus ir pasilenkęs atsisveikinimui sukuždėjo į ausį. - Jūs turėsite berniuką.
-Aš buvau neteisus. - Ugnius ištiesė jai žibinto šviesoje spindintį sidabrinį žiedelį. - Atsiprašau.
-Daugiau niekada nesitrauk nuo manęs. - pakilusi nuo suolelio Ugnė staigiu judesiu sugriebė savo brangenybę ir greitai užsimovė ant piršto. - Kol būsiu tokioje padėtyje, iš mūsų dviejų aš svarbiausia. Todėl nesitrauk nuo manęs.
-Būsiu šalia. - nuoširdžiai nusišypsojo vaikinas. Griežta ir rimtai apsisprendusi draugė jam patiko netgi labiau, nei ankstesnė, kai elgėsi perdėtai švelniai ir nuolankiai. - Einame pas mano tėvus. Tu jų numylėtinė. Tavęs nebars.
-Ne dabar. - mergaitė papurtė galvą. - Palaukime šiek tiek. Po kokių penkių-šešių savaičių kažką daryti mūsų tėvams jau bus per vėlu. Tada kartu, aš ir tu, eisime pas gydytoją. Nei taviškiai, nei maniškiai jau negalės priversti mane nutraukti nėštumą. Vaiko aš neatiduosiu. Tavęs irgi.
-Neatiduok manęs ir pati neišeik. Tiesiog įsimylėkime vienas kitą dar daug kartų.
-Tai juk jam sakiau, kad jos visos velnienės. Dar gimnazijoje mokosi, o jau iš jo virves veja. - prunkštelėjo krūmuose tupintis velnias.
Šunį vedžiojantis senyvas vyriškis, pamatęs kaimynų berniuką besibučiuojanti su mergaite po žydinčiais kaštonais, pritariamai palingavo galva. Senolių išmintis sako - įsimylėjus kaštonų žydėjimo metu, ši meilė bus amžina.
Ugnė atsargiai pravėrė savo namų lauko duris ir per atsiradusi plyšį dirstelėjo į vidų. Nors laikrodis rodė pusę dvyliktos nakties, bute buvo tikras chaosas. Kadangi kaimynai tiesiog mėgavosi šeimoje prasidėjusiomis skyrybomis ir jas lydinčiais reiškiniais, dėl dažno triukšmo policijos nekviesdavo. Mergaitės mama, apsirengusi vienu chalatu ir įspraudusi kojas į senas nunešiotas šlepetes, vadino ją pačiais negražiausiais žodžiais vis retkarčiais kumščiu stuktelėdama į užrakintas iš vidaus dukters kambario duris. Ten esantis velnias atsakinėjo riksmu dar labiau ją kiršindamas. Prieš nelabajam mergaitę išnešant iš namų, jo brolis įvertė jai į lovą kelmelį, kuris užburtas dabar atrodė taip pat, kaip pati Ugnė. Trumpam užėjusi į vidų jos gimdytoja, kol ją iš ten jėga išstūmė piktoji dvasia, apgaulės pamatyti nesuspėjo.
-Mamyte, gal aš galėčiau praeiti? - kaip galima švelniau paklausė tyliai prie jos prisėlinusi Ugnė, pirštu rodydama į savo kambarį.
-Tu čia? Bet tu ten. - nustebusi moteris pažvelgė jos pusėn ir po to iš karto pasisuko atgal į duris.
-Jei pasakysiu tiesą, vis tiek nepatikėsi. - ramiai ištarė mergaitė, apeidama ją šonu.
Velnio atrakinta spyna negarsiai trakštelėjo ir Ugnė sėkmingai šmurkštelėjo į vidų, paskui save užstumdama specialiai tokiam atvejui įrengtą skląstį. Priėjusi prie savo lovos ji pakėlė nuo patalo ten gulinti kelmelį ir nesidairydama mostelėjo jį pro langą iš trečio aukšto. Juk naktis. Praeivių gatvėje neturėtų būti.
-Matau, kad žinai, kaip prakeiksmą nuimti. - nusijuokė iš tamsaus kampo velnias.
-Pagal šią sakmę šeštoje klasėje rašinį rašiau. - atsainiai mostelėjo ranka ji.
Tuo metu jau visiškai atsitokėjusi mama vėl nusitvėrė durų rankeną ir ėmė įnirtingai ją klebenti aukštyn žemyn.
-Tai ar girdi?! Tavo tėvas kuilys! - matyt ji toliau tęsė iki dukrai ateinant vykusi savo monologą. - Nuo vienos prie kitos lakstantys kuilys! Eržilas ant visos bobų kaimenės!
-O tu pati? - nesusitvardė Ugnė. -Ina pas jį septinta. Pas tave per tą patį laiką jau trys buvusius suskaičiavau. Tas, su kuriuo rytoj pailsėti važiuosi, bus ketvirtas. Sakyčiau, turėtum pasitempti, kad tėtį pasivytum.
-Ech, tu! - įsiutusi motina ėmė spardyti koja duris.
-Daugiau nebegaliu. Išnešk vėl mane iš čia. - paprašė mergaitė, atsisukusi į tamsų kampą. - Pas Ugnių. Tik kelioms akimirkoms. Kad bent trumpam pabūčiau laiminga.
-Kol tavęs iš naujo neprakeikė, aš negaliu. - atsakė tylus balsas.
-Tuoj bus. - Ugnė dalykiškai pasisuko į spardomas duris. - Mama, aš laukiuosi! Gimdysiu kažkur gruodyje!
Smūgiai trumpam liovėsi, bet greitai atsinaujino. Tik buvo retesni. Matyt jos gimdytoja pavargo.
-Tu tokia pat, kaip tavo tėvas! Pastoviai meluoji, viską išsigalvoji, kad tik mane sunervintum! Gimdysi viena pakrūmėje, nuogą šikną ant sniego padėjusi! - nepatikėjusi šaukė ji. - Kad tave velniai paimtų!
-Neškite mane. -Ugnė pasisuko į nelabąjį ir pakėlusi valiūkiškai ištiesė jo pusėn abi rankas.
-Aš ką tau, taksi? - nepatenkintas pasimuistė šis.
-Jei jau mane prakeikė, tai būkite toks malonus ir mane neškite. - nusijuokė mergaitė.
-Panele, sekantį kartą kelmelį meskite per langą į kitą pusę. - versdamas savo naštą į vidų, išstenėjo antrasis velnias. - Jūs pataikėte tiesiai kaimynei į gėlyną. Visus augalus išguldėte, kai jis pasirideno. Čia ryte toks skandalas bus.
-Atsiprašau. - nuoširdžiai ištarė Ugnė ir vėl ištiesė rankas pirmojo nelabojo pusėn.
-Galiu nunešti tik į jaują auksinių pinigų per naktį saugoti. - staiga pasipūtė piktoji dvasia. - Pas Ugnių nenešiu.
-Tik truputi. Aš jam nieko neleisiu.
Mergaitė suėmė rankomis gauruotus velnio skruostus ir pažvelgė tiesiai į žibančias mažas apvalias akutes.
-Aš pažadu. Nieko, nieko. - savo žodžiu patvirtinimui papurtė galva ji. - Net jei labai prašys.
-Na gerai, nunešiu. Bet tu velniui pažadėjai. Nebandyk žodį sulaužyti. - tai taręs apkabino savo globotinę ir kartu su ja tarytum ištirpo ore.
