sėdėdamas ant turėklo
akių nenuleidžia -
sergsti vandenį juo sirgdamas
nė nepajunta
kaip stogą švyturio
nelyg kamštuką nulaupo
audros debesys sūrūs
pasilieja per dangų
pranašaudami nakčiai
neramų sapną
iš pačių jūros gelmių
vos juntamai
pasikeitus vėjo krypčiai
susivynioja tiltą
ir po pažastim pasikišęs
išnyksta bešvilpaudamas
tarp pušų