Skauda

Nežinojau, kad  taip –
sugrįšiu, o... Tu?
Lyg mėnulis danguj giedrame.

Viskas aišku –
nieko, kas priglaustų,
jau čia nesurasiu.

Tarp metų įstrigus it pašinas žemėj,
nors esi,
nors langais kūreniesi dar rytmečio saulėj,
bet vis tiek tartum pašinas
per akis, 
          per delną,
                      per atmintį
įstrigusi skaudžiai į širdį,
į paskutinę atramą mano.

Tėviške, apie tave taip kalbu.

Svetima jau ant lauko.
Svetima tarp miškų.
Ir ant mano takelių 
jau dilgėle augi.
Skauda raidei, Eilėraščiui...
Dievui, sakyčiau, taip  pat.

Na, o man?
Jau atrodo, kad... ne.
Išpūliuoja žaizda, užgesindama skausmą.