Kada kančia vėliavnešiu tarnauja

Nevirto medžiai, nebiro krituliai,
perskilus pilnatis ir varnos
pro kaminą sužiurę.
Jis buvo panašus į žmogų,
pernykštį sąmojį,
išaugtą rūbą,
kurio pritempti nepavyksta.

Rodos, ant rankų neštum
tris kartus aplink šventą medį,
kad užsimiršti žmogui būtų lengviau.
Kas iš to, įsikimba nagais
į nešvarų virtuvės kampą
ir rėkia: man trukdai būti tuo,
kuo esu!

Kartais visko gana!
Paduodu stiklinę vandens ir stebiu,
neduok, Dieve, dar palaistys gėles,
dar perdegs! Kur tau!
Nelygu šauktiniai eilėn
rikiuojasi dienos vienodos

ir vanduo pasiverčia sula.