sparnuočiai
gelbėdami savo laikinąjį kūną?
ar giesmes?
apleido
šitą rytą... - - -
- - - šmėstelėjo paskutinis žodis
mintyje ir tuoj
čia pat
užgriuvę lubos
sprandą perlaužė per pus
ir
viskas baigės,
lyg ir niekada
neprasidėjo?..
o rodos,
ką tik –
prieš minutę,
jis,
lyg niekur nieko,
mėgavosi
arbata,
„balta“ jazminų,
lango praviro laike -
kur viskas taip laisvai
pavasarėjo:
žydram beribiame,
kaip a n g e l a i
i š a t v i r u k o, debesys balti
balti,
vaikystėje,
per atlaidus,
bažnyčios p a t v o r y j,
raukšlėtoj rankoj,
krašteliu akies,
r e g ė t o,
lyg ežere be kranto, plaukė dangumi,
ir tik sekundininkas, iš
kažkur čia pat - labai
arti,
kapojo tylą -
naujas laikrodis ant sienos
pakabintas neseniai,
bet nei vienos trelės
ausis užčiuopti
negalėjo...
ne tiktai jo ausis - tą rytą,
saulėtam ore,
tokia neįprasta tyla stovėjo - todėl tokia
viena,
apleido
šitą rytą?... - - -
- - - šmėstelėjo paskutinis žodis
mintyje:
„Absoliuti klausa - dėl kūno, ar giesmės?.. „
į klausimą, sau atsakyt, šiame gyvenime
nebesuspėjo,
Žmogus,
parašęs vieną requiem,
tris sonatas,
preliudijų - be skaičiaus,
ir penkias serenadas,
nors fuga buvo jam mieliausia,
o rytais,
jis klausės giesmininkų ir
dievu žavėjos...
(nesistengta atskleisti sąvokos /absoliuti klausa/; tai veikiau metafora: paukščiai (o jie muzikantai-giesmininkai), prieš žemės drebėjimą apleidžia tą vietą, lyg išgirstų jo greitą artėjimą laike, absoliučiai tiksliai, nors ne visada tiksliai registruoja iš anksto tam išrasta žmonių aparatūra..)
“Kai pakyla paukščio kūno temperatūra – kiaušiniai, esantys jame jau būna užperėti. „
absoliuti klausa,
tai
muzikinė atmintis;
sutverta kūnui ji,
ar dainai -
kas gi
Žmogui pasakys?..
ir
paukštis varto kiaušinius lizde, kodėl:
ar kad vienodai šilti ABU kiaušinio šonai BŪTŲ?
ar pilvą, kad atsivėdintų paukštis savo -
paukščio kūnas karštas kai peri kiaušinius;
kiaušinio vienas ŠONAS būna
visada vėsus,
TAS - kur į lizdo, ne į pilvo pusę
paguldytas.
“JUK Dievas nebaudžia - JUK Dievas nėra Žmogus... „
* * *
gandrai neturi bažnyčios, ir altoriaus aukojimams, gandrai nestato;
kas yra dievas - gandrai nežino - ir kad jis yra, arba kad jo nėra, gandrai (kaip ir kiti gyviai, išskyrus žmogų) nežino, ir nežino, kad nežino...
bet kai dievas paprašo- jie jam aukoja aukas ir be altoriaus -
jie jam tik taip tarnauja - išsaugoja sukurtą dievo rūšį - gandrus, kol būna gandrais.
sausros (bado) metais
gandrai išmeta savo vaikus - gandriukus, iš lizdo, palikdami tiek, kiek galės tais metais - išmaitinti; o gal jie taip gąsdina-baudžia dievą, išmesdami gandriukus?..
ir neišnyksta gandrai - aukoja, be altoriaus, be aukuro, be bažnyčios tarnauja dievui - ir neišnyksta.
* * *
žmonės irgi dievo kūriniai- kaip paukščiai ir žuvys, augalai ir vaibzdžiai taip ir žmonės- visi ne žmogaus kūriniai; o gal žmonės ne dievo- gal velnio?
jei toksai yra...
žmonės klausia - ir ieško atsakymo;
o paukščiai, ir kiti gyviai, neklausia- tiktai tarnauja; bet kam?
kam? jie tarnauja - Dievui ar Velniui?
juos dievas sakytum baudžia (ar dievas baudžia?..)
sakytum baudžia juos dievas, per žmones- per žmones (per veiklą žmonių) baudžia, ir nyksta gyvos rūšys ant Žemės dėl žmogaus gyvybės formos veiklos - ekologija vargsta...
bet dievo jie neteisia- tarnauja jam ir be altoriaus aukas aukoja;
ir jei šitaip baudžia, tai baudžia - už ką?..
ar dievas juos baudžia, per žmones?
(jei baudžia - jei turi ketinimą tokį-nubausti... arba bausti...))
P. S. kad dievas baudžia - pasakė žmonės, bet ar pasakė dievas: „aš jus baudžiu... ir bausiu... teisiu ir bausiu, bausiu ir teisiu... „?
o už ką kalbu aš, žmogaus gyvybės formos vyriškos giminės sutvėrime, manai už tave?.. niu gi, iš kur kuri čia dabar tokias nesąmones.
O KAD ŽMOGŲ SUTVĖRĖ NE ŽMOGUS TAI NE AŠ KALBU- APIE TAI KALBA FAKTAI; ŽMOGUS AUKŠČIAUSIA GYVYBĖS PAKOPA - evoliucijoje (pradedant nuo vienaląsčio dumblio- ir visos gyvybės formos yra ne žmogaus kūriniai (dievo- o dievas, tai ne žmogus .)
"Paukščiai dainuoja giesmes, ir iškvepia iš ->Paukščiai dainuoja giesmes, ir įkvepia jį" ( ji kompozitorių. ..)
(raidė Į ir Š viena šalia kitos ant klavišų nepažymėtos, ne taip surinktos.)
alina valan, dėkui, kad skaitėte ir pasidalinote įspūdžiu;
na atsakau, apie posmus;
norėjau suvesti laikus;
pradžia kursyvu"esamasis" sekantis posmas (nuo rodos, iki pavasarėjo: - būtasis KARTINIS, vykęs prieš kelias minutes ir tik kartą vykęs vyksmas toksai... ESAMASIS laikas;
jau už žodžio /pavasarėjo:/ einantis SEKANTIS POSMAS, pradedant:
žydram beribiame,
kaip a n g e l a i
i š a t v i r u k o, debesys iki
raukšlėtoj rankoj,
krašteliu akies,
r e g ė t o,
VĖL - BŪTASIS bet jau DAŽNINIS- t.y. vaizdas (per asociaciją debesų) - regėjimas iš vaikystės, vaikystės to žmogaus (kompozitoriaus) kuriam klausa yra svarbu-jis juk kompozitorius, jo santykiai su garsu ypatingi tai laikas būtasis dažninis - kur jis vaikas dar būdamas, seno žmogaus rankose yra matęs tą tokį tviruką, jam užstrigo balti angelai mėlyname danguje- tame atviruke matyti, tie atvirukai atlaiduose, pardavinėjami, prie bažnyčios, ta prie kapinių... ir jis akies krašteliu matė, ir tie angelai, kaip tie debesys kuriuos jis tą rytą regėjo, pro atvirą langą, pavasarėjo...
Tai vėl sugrįžtama į esamąjį "tik tik- jis girdėjo regėdamas, tik laikrodžio sekundininką- pavasarėjo juk, bet negirdėjo jų, nei paukščių nei plunksnų "nei uodegos nei žvyno" nebuvo garsų, ir jis girdint klausai tik tik, drebėjimas... žemės...
tai vėl grįžimas į esamąjį šis posmas:
" lyg ežere
be kranto, plaukė dangumi,
ir tik sekundininkas, iš
kažkur čia pat - labai
arti,
kapojo tylą -
naujas laikrodis ant sienos
pakabintas neseniai,
bet nei vienos trelės
ausis užčiuopti
negalėjo...
ne tiktai jo ausis - tą rytą,
saulėtam ore,
tokia neįprasta tyla stovėjo - todėl tokia
viena,
Nes jų nebuvo niekur,
tik
sekundininko
tik –
nu ir paskui jau aišku, vėl grįžimas į "čia ir dabar"
tokia buvo paskutinė minutė, kai tas kompozitorius išėjo- klausimas jam sau užsiduotas:
kokia absoliučios klausos paskirtis- kam ji sukurta, ar dainoms rašyti, kurti muzikai, ar kūnui išsaugoti- va paukščiai, žiūrėk, išskrido... tą rytą, kažkas ne taip- jų, nei žvyno nei plunksnos-girdėt tik sekundininkas- niu gi, o kompozitorius jau "basta..." - perlūžo sprandas- o juk jo produktai DVASIAI (muzika) muzikiniai kūriniai ne kūnui-sielai-dvasiai; ne kūnui)-
supranti, jo paskutinis klausimas toks nušvitęs, apie ką jis net nesusimąstė, jis gal sakydavo "dievas man dovanojo absoliučią klausą, kad šlovinčiau dvasią kuriama muzika..." ania?...
o paukščiai tik kūnus išnešė- jis klausydavo paukščių, garsų-kuriuos sutvėrė dievas, tie garsai jį įkvėpdavo...
matai- tai pasakyta po punktyro.
todėl (dėl lakikų, esamajame kompozitoriaus sąmonė pralėkė pro laikus būtąjį kartinį, dažninį, ir esamąjį, sustojusi klausime "Absoliuti klausa - dėl kūno išlikimo, ar giesmės?.." - - užgeso, na jau reikia kito gyvenimo, tas baigėsi- o klausimas jam iškilo... Juk jis buvo dvasios ganytojas garsu- taip save laikė... :)
tai sakau- čia ta absoliuti klausa- metafora. Paukščiai dainuoja giesmes, ir iškvepia iš - jo produktas dvasiai (penas muzikiniais kūriniais...) be klausos nepagamins tokio produkto, requiem pavyzdžiui...
matai- taip ir bibliją žmonės rašo, ko dievas norėjo iš žmogaus, kam ką sutvėrė... bet juk žmonės- ne dievas pasakoja, ko dievas nori iš žmogaus... :)
dėkui alina valan;
epinėje poezijoje-eilėraštyje - posmai atskirti laikams (nes laikai atskiri pralekia čia ir dabar jo sąmonėje, arba jo sąmonė pralekia laikais...) ir nušvinta klausimas- ar tikrai dievas absoliučią klausą sutveria, kad dvasią puoselėtum- o gal tik kad išliktum kūnu?.. (kol dvasia kūne- ji gali tobulėti- o kūnui mirus, ji nebegali pažinti- štai klausimą užsidavė- bet jau nebeturi galimybės atsakyti- kūno nebeturi- kūnas priemonė- kad ir smegenys- protavimas, sprendimai- jis miršta-lūžo stuburas sprande, -sprande yra valia; primesk žmogui valią savo, jo valią sugniuždyk, pažiūrėk, jis susikūprins, galvą įtrauks, ir per kelius sulinks- tokia biomechanika; sprande ir keliuose valia. nebeturi jis laisvos valios rinktis klausimų ir atsakymų ieškoti- nebeturi žmogaus kūno... :) šiame gyvenime, kuris jau baigėsi- tik patirčių informaciją turi- išėjo dvasia vis tik kitoje kokybėje, ne toje kurioje gimė- ir su noru atsakyti-sužinoti, (klausimas pavadinime.)
tai tiek apie epinį eilėraštį, taip posmai sustumdyti laiko lūžiuose, vykstant veiksmui pavasarį, per žemės drebėjimą, kompozitoriuje (vidiniam veiksmui.)
_____________
dėkui, alina valan geras klausimas;
tas tariamas rašykų kritikas, pasisakęs, man visai neįdomus- jis tuščias savo turiniu-pažiūromis, tas "kritikas", tai ir negali būti jam įdomu tai, kas pilnatve alsuoja-tema, o jei būtų įdomu jam, tai nebūtų tuščias. arba jei nebūtų tuščias- būtų kitos temos įdomios...
gal turi eiti striptizo pažiūrėti, ar sintetinių prigalvotų be ryšio metaforų parado - juk aš tau ne pajacas, ne linksmintojas koks, tavo tuštybei užsipildyti...
niu gi liuks, kad tau neįdomu- man patinka, neesi man nei įdomus nei gilus. ačiū. (kad tau neįdomu.)
Pirmo kūrinio pavadinimas - kalbinis griozdas. Lietuviškumo ir prasmės nerasta.
Tekstai - begalinio autorės darbštumo ir gal būt saviterapijos kūriniai.
3
pirmoji dalis puiki, žavėjausi tiek poetine kalba, tiek mintimi. Kodėl tokie eiliaus posmai iškraipyti? Nepasakyčiau, kad trukdo, bet kame tikslas? Antroje dalyje, kaip supratau pateiktas absoliučios klausos, t.y. kaip instinktyvaus išgyvenimo jutimo, pavyzdys... Dievo tvarka. Trečioji dalis... veikiau tai jau nėra eilėraštis, o labiau pamąstymai apie Dievo valią gyvūnams?... Žmogus klausia, nes jis mąstanti būtybė - Dievo tai valia. Dievo bausmė? Taip, manau, Dievas yra ir gailestingas, ir rūstus. Tikintis žmogus bet kuriuo atveju yra kupinas pasitikėjimo juo, t.y. žino už ką apdovanojamas, ir už ką moka.... Sėkmės, Gunta
niu gi tikrai, dvasiškai bjaurus tas, WRIDE, žmogas. TUO, kad jis - kaip išaiškėjo vakar iš jo paties lūpų:
kūrinius vertina- kad sumenkintų,
nuomonę priimą - kaip teisinimąsi jam, o pats
kurybine (literat(rine) veikla užsiima, tik kaip priemone- priemone savo žinių pademonstravimui - šią savo savybę, apie save, jis jau atskleidė, pasakė čia - šiandien, po šiuo mano kūriniu, šiuo laiku:2015-04-28 /11:23/;
baik jau, spręsti apie mane, [b]wride, matuodamas pagal save ir tavo veiksmuose glūdinčią motyvacinę, tų veiksmų, prigimtį[/b], o atsimerk - ne tik žiūrėk, o jau ir pamatyk: aš kuriu, ne todėl, kad pademonstruoti kažką, o todėl, kad mane jaudina tai, ir neesu abejinga tiems dalykams, reiškiniams, temoms... apie kuriuos rašau, O JAU
vertindama KITŲ kūrinius, išreiškiu savo nuomonę, įspūdį, apie tuos kūrinius - kiek jie man patinka, ar ne, bei vertinimą motyvuoju - rašydama komentarą, kuriame visada argumentuoju motyvaciją KAS nepatinka, ar patinka konkrečiai.
tai štai, wride,
konkrečiai čia, šis mano publikuojamas tekstas yra ne Esė - ar tamstai, vis tik, žinių pristigo, ir pritrūko pajautos, atskirti /ESĖ/ ir /Š.D./ kategorijas (rubrikas). grafomane tu, WRIDE?..
na ką, pretenzingas empirikos žinių trūkumo demonstravimas ipintas į neoriginalią, nekokybišką, ir net komišką (tie visi tarpeliai, simboliukai) poeziją