šalia

Visąnakt neužmerkiu akių, laukiu laiko kada prasidės ritualas.
Tavo veidas aptrauktas tamsos plėvele, drebulys ir sunkumas kvėpuoti.
Vos prašvinta ir spindulio ašmenį griebiu, bet pirštai nevikrūs, sušalę -
kraujo lašas ištykšta ir stingsta lėtai almandinais drumzlėtais, briaunuotais.
O juose – amžinieji inkliuzai įkalintų žodžių, kuriuos nutylėjai.
Ta tyla – pamirštoji kalba, pamirštoji galia susitelkti į maldą.
Pakentėk, viskas baigsis. Jau tuoj. Akys tavo pavirsta guviais skarabėjais,
jie juodi, jie išalkę, net girdisi kaulų gremžimas. Ir nukrečia. Šaldo.
Ši ugnis išvalys, vers mintis lydimais – skrieja liepsnos virš dvylikos žvakių.
O druska? O druska apibrauksiu ribas, mes paliesti viens kito negalim.
Netikrumas lytėjimo tartum liga – per skaudus. Sarielis man sakė:
nors kitais nesusirgsi, nuo savęs neišgysi. Ir iškėlęs kristalą,
rankom braižau ore magiškuosius vardus, kol sudrebinu mirusių miestą.
Ištartieji praeina, girdi, niekada niekada nebuvau taip išvargęs.
Tarp tamsos ir tamsos nebuvimo – begalybė erdvės. Negaliu išsikviesti
nei mirties nei šviesos. Tik sėdėti šalia kaip apsėstas žmogum,
tavo angelas sargas.