Praskleidus upės vandenį
matau:
sudygo akmenys
juodi, balti, raudoni...
tik paliečiu
ir pirštų prieblandas
sudilgina spalvom
jaučiu
kaip auga sąžalyno svoris
šimtais numanomų spalvų
prieš pat –
išeinant
O ką tuomet sako išeinant? Kur čia išeinama? Atgal į viešbutį panardžius po koralinį rifą? Tuomet tikslesnis pavadinimas būtų pareinant :) O kad koralai atrodo lyg sužydę akmenys - irgi tiesa.
Wou, ką paskaičiau komentaruose, baikit juokus, skendimas nėra tokis (toks) procesas :D - kaip žinia, skęstantį gelbėjant gelbėtojai jam kalą į galvą ir atjungia, nes jis nemąsto normaliai prieš išeinant, o instinktyviai konvulsiškai lipa ant galvos-aukštyn,ir skandina gelbėtoją; ne veltui pasakyta:
"skęstantis ir britvos griebiasi" arba "skęstantis ir šiaudo griebiasi" IŠ KUR TAI? :)
štai žodis
"praskleidus upės vandenį" - nusako žmogaus, daromą savo noru, daroma savo valia, sąmoningai valingą pasirinktą veiksmą - taip? tas "praskleidžiau" - nu jau absurdų absurdas, jei čia skęstančio mintys - ir eilėraštis absurdas- poetizuojama tai kas nepoetiška; skendimas neatrodo poetiškai, o dirbtiną kvėpavimą skenduoliui darant toks vaizdelis, toks dvokas iš plaučių jo pareina... ;)
Kokia nuotaika, kokie koralai? Prieš pat nuskęstant dar šmėkšteli: koks gražus, spalvingas pasaulis. Viskas gyva, net akmenys sudygo tarsi gėlės, o man - nelemta. Tokius lyrinio herojaus jausmus perskaičiau ir gal paskutinius jo gęstančios sąmonės vaizdus išvydau. Jei sumanymas toks - labai puikus išpildymas. 5
pabaiga tuščia (be jausmo, sausi žodžiai - nuo žodžio "jaučiu" - bet jei poezijos trumpulis-mirksnis, pasibaigtų tuo žodžiu (būtų finaliniu žodžiu) jis būtų visai vietoje- nemarintų gyvo poetinio mirksnio-
asocijuojasi
saulėtą dieną
plaukiojimas po vandeniu - gražūs koralai ir dilginančios medūzos- skaidru, ir saulėta diena, kartais debesiūkštis praplaukia, nuplaukiant prasiskleidžia vanduo (po vandeniu- ryšku,šviesu, bet būtų patogiau su naro kostiumu, jos dilgina prisilietę...
o jau nuo "jaučiu", ir kai tas "jaučiu" kabinamas prie žodžio "kaip auga..." iki pat poetinio trumpulio finalo- jau šlamštas gaunasi iš to vaizdo ir tos buvusios nuotaikos, kuri išniro skaitant iki žoduko "jaučiu".