Dienų, naktų bedugnės

Kapai, laivų kapai,
o mirusio - nė vieno,
tik rūtos, mėtos plūsta
lietaus ašarom.
Ašaros užima žadą -
aš sau neatleisiu
kad sugrįžom
per žydintį pliažą -
peralkę, sušlapę.

Krinta
į akis smėlis, purvas
ir saulės auksas
ir alkanas šuo
už langų - ima auksėti.
Bangos krantais
šniokšdamos ritas,
plaukai stojas piestu,
o virtuvėje
pilna svečių
kaip neplautų indų.

Kapai, laivų kapai,
o tu jau – po nuogom liepom
visa peršlapus
ir aš, grįžau –
pamiršęs lietpaltį
ir šuo – pro žydrą liepų lietų
paduoda leteną...

Ir stovi viena
juoda statula
palei sieną -
akyse nevilties,
vilties geluonis...
Močiutė - naktis
žvakes gesina
ir jos maldos, už mus
į dienų,
naktų bedugnes lekia.