Sakmė apie bebalsį paukštį

„Mesk, berneli, savo sparną-
paliksiu vaikelį vargu vargti... „*

Parsiduočiau už tavo švelnumą,
mano ryto negiedantis paukšti.
Aš viensparnė- nemoku nukrist
be tavęs į prasmengantį aukštį.

Palovy, po šėšėlių marška,
savo plunksną pasėjai.
Ir praaugo mane
tartum dalgis pjovėjo.

Tysta rankos. Baisingam sapne
mano oda nubudus beplunksnė
Žvarbulys įsisukęs kūne
rezgą gūžtą sau sielos paunksmėj...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Neperėti tavieji vaikai!
Neišnarpliotos mano klejonės.
Sausis lūžta stingiais sąnariais.
Mano miegas- bepročio dėlionė.

Susirinkti kas rytą save
vis sunkiau ir sunkiau
iš dvejonių
iš pažirusių šukių dygių
kur pro odą kaip želmenys dygsta-

Aš viensparnė sukuos suktuku
vis plakuos į grindis,
bet pakilt nepavyksta
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Saują saulės skurdžių trupinių
Ant palangės pasėta
Veido oda snapu išakėta...

Mano mėlynas paukšti, kur tu?



* cit. iš lietuvių tautosakos