Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10613)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gulėjau, siurbiau į save jos kvapą ir visu kūnu glaudžiausi prie nugaros, o galūnėmis vijausi apie liemenį. Ji vėl buvo šilta, tokia šilta, kad prisilietus net dilgčiojo odą. Skendau pasimėgavime, nenorėjau keltis, nors žinojau, kad jau laikas, vis delsiau – dar akimirką, dar bent trupinėlį.
    Staiga pajutau, kad ji pradeda džiūti, glebti mano rankose; stengiausi kuo stipriau laikyti, kietai suspaudžiau delnais, bet ji vis traukėsi, kol galiausiai liko tik sausas gniužulėlis. Nustebusi žvilgtelėjau į saujoje susirietusį gemalą ir suledėjau – suvokiau, kad tai, ką matau, yra mama.
    Paleidau. Tada dar labiau išsigandau.
    Baimė skaudžiai perrėžė krūtinę ir lyg aštrus smūgis užgniaužė kvapą. Žiopčiodama šokau iš patalo, puoliau gaudyti, bet jos nebebuvo. Tik saujoje vis dar jutau kietai suspaustą gumulą. Įsikniaubiau į jį veidu. Šiurkti vilna skaudžiai nudilgino lūpas, nosį, tačiau paleisti pledo nedrįsau.
    Manęs nebebuvo, tik didelė, siaubingai didelė baimė.
    Tik išgirdusi skutimosi mašinėlės burzgimą nurimau. Supratau, kad visa tai tebuvo sapnas. Dabar kartu su pledu nusimečiau ir baimę. Kaip gera vaikams – kartais jiems pakanka tik tiek – ramaus burzgimo ar kito kasdieniško garso ir sutrupėjusio pasaulio šukės vėl susidėlioja į savo vietas.
    Prisėlinusi stebėjau dėdę pro vos vos pravertų vonios durų plyšelį. Prikišęs prie veidrodžio skruostą jis braukė skustuvu per pusilgius šeriukus. Stovėjo pusnuogis, džinsai nusmukę nuo liemens, saga prasegta. Prisiminiau – kažkada pro plyšiuką spoksojau, kaip mama glosto svetimą vyrą. Ji dejavo ir atrodė laiminga, o man buvo baisu – ne todėl, kad ji taip daro ir ne todėl, kad tas diedas svetimas, o todėl, kad jis atrodė bjaurus – riebus kaip paršas, apžėlusia krūtine ir nusususiais plaukais ant galvos. Išsirengęs. Nesiskutęs. Taip, jis buvo pusnuogis ir nesiskutęs – gal todėl šįryt jį prisiminiau slapčia spitrėdama į dėdę su skutimosi mašinėle. Dėdė buvo gražus, nepilvotas, nenususęs, negauruotas. Ir tuojau bus apsiskutęs. Atrodė, kad jau yra patenkintas vienu žandu, todėl juokingai lyg apspangęs paukštis pakreipė galvą ir atsuko į veidrodį kitą šoną. Nebesusilaikiau ir sukikenau. Išgirdęs mano balselį jis atsigįžo ir sužiuro į plyšį. Tada išjungė burzgiantį aparatą ir ištiesęs ranką stumtelėjo duris.
    – Ach, čia tu, nenaudėle, – nusikvatojo ir puolė gaudyti.
    Straksėdami vienas paskui kitą nulėkėme į didįjį kambarį ir susikibome lyg du įsiutę gaidžiukai. Skeryčiojomės, plasnojome, trypinėjome pirmyn-atgal, kol galiausiai jis iškėlė mane aukštyn ir balsiai paskelbė tapus laimėtoja. Krykščiau iš džiaugsmo ir mylėjau – šįryt vėl jį mylėjau, nors vakar nemokėjo man surišti plaukų.
    – Kodėl tavęs niekas nemyli, Kristijonai?
    – Nemyli? Ką tu čia kalbi? – apstulbo jis.
    – Neglosto tavęs.
    – Ką čia dabar pliurpi? Neglosto... Ei, ką tu iš viso išmanai, maže?
    – Žinau, – ėmiau dėstyti pasipūtusi. – Mamą kiti glosto. Nes ją myli.
    Staiga jis pastatė mane ant grindų ir išsitiesė priešais kaip didelis stulpas. Kelnių saga tebebuvo atvėpusi, bet jis nebesišypsojo. Pastebėjau, kad pusė veido vis dar apžėlę šeriais. Vėl nebežinojau, ar jį myliu.
    – Eisim į mokyklą, – teištarė ir nušlepsėjo rengtis.
    Nuslinkau į virtuvę, pravėriau šaldytuvo dureles ir sukišau vidun galvą, tačiau pieno neradau, apskritai ten buvo tuščia ir nyku, o lemputė keistai mirguliavo. Mama bent jau nupirkdavo valgyti. Arba padėdavo pinigų. Grįžusi iš mokyklos bėgdavau prie vazos ir, jeigu ten rasdavau paspaustą banknotą, keliaudavau į parduotuvę: pieno, duonos, dešrelių, jogurto. Jei reikėdavo nupirkti kažko kito, mama surašydavo ant lapuko. Jeigu ilgai negrįždavo, laukdavau, o jei miegodavo ir nesikeldavo iš lovos, pati eidavau paprašyti pinigų. Ji mokėjo net per miegus susakyti, ką nupirkti. Taip, tikrai, mama daug darbų atlikdavo miegodama – iškrapštydavo iš piniginės monetas, patardavo, ką apsivilkti, surišdavo plaukus, išvalydavo man dantis, išklausydavo, kaip garsiai skaitau namų darbus. Tik užaugusi supratau, kad tai sugeba labai nedaug kas.
    – Duok pinigų, – paprašiau.
    – Ką? Kam? – atsisuko Kristijonas.
    – Į parduotuvę reikia, – pareiškiau.
    – Ką čia išsigalvoji? Į mokyklą marš.
    – Aš alkana! – ėmiau klykti.
    – Gerai, viskas bus padaryta, – pasidavė jis. – Bus ta parduotuvė, tik vėliau, dabar einam į mokyklą.
    Mačiau, kad stengiasi kuo paprasčiau atsikratyti mano priekaištų. Būtų prižadėjęs bet ką, kad tik paklūsčiau jo paliepimui. Dabar jis buvo kaip mama. Ji irgi nusileisdavo kitų reikalavimams ir svetimiems norams, net tada, kaip pati svajodavo apie kažką kita.

    Į mokyklą vedžiau aš jį, o ne jis mane. Ėjo užsisvajojęs, tarytum nesavais batais. Kažkodėl jis man vis labiau atrodė panašus į mamą. Tik vėliau sužinojau, kad yra jos brolis – šešiamečiai apie tai juk negalvoja.
    Prie durų stabtelėjau atsisveikinimui, nesuvokiau, ko jam reikėtų eiti vidun, o jis suglumęs spoksojo į mane. Dabar vėl buvo gražus. Pagalvojau – juk galėtų apsivesti su mama, visai šaunu būtų, tada ir aš turėčiau tėtį. Taip, tada dar tikrai nežinojau, kad Kristijonas yra mamos brolis. Ir dar nežinojau, kas buvo nutikę vakar.
    Staiga tolumoje sušmėžavo kažkas baisaus – pati mirtis. Nustėrau. Ar gali būti? Juk aš ją vakar užmušiau, ji gulėjo negyva. Ar numirėliai šitaip atrodo? Mergšė artinosi prie įėjimo. Visai kaip gyva. Sustingusiom kojom žengiau kelis žingsnelius ir pasislėpiau už Kristijono, bet akių nuo besiartinančios mirties nedrįsau nuleisti.
    Žiūrėdama tiesiai į mane ji priėjo visai prie dėdės ir ištiesė į mus savo baltą ranką.
    Vėl baimė suramino kūną, jutau, kaip tirpstu, nykstu, traukiuosi. Giliai įtraukiau orą ir iš visų plaučių suklykiau:
    – Numirėlė!
    O tada užsimerkiau ir ėmiau visu balsu žviegti.
    Kai pagaliau išdrįsau nutilti, kažkas kitas piktai šūkaliojo šalimais. Atsimerkusi išvydau artyn šuoliuojančią tetą. Būtent ji ir triukšmavo mosuodama į mūsų pusę. Po akimirkos supratau, kad pamokslų tirada skirta ne man.
    – Ar tu visiškas asilas, ar kas tau galvoje negerai? Mama mirė, o jis tempia vaiką į mokyklą.
    Dėdė styrojo tylus ir nesiskutęs.
    Išsirėkusi teta paliko Kristijoną stovėti vieną, o mane pasigriebusi už rankos ėmė tempti su savimi. Pirštai ėmė tirpti jos saujoje. Vos spėjau trepsėti iš paskos. Ilgai nedrįsau prasižioti.
    – Aš noriu namo, – ištariau pagaliau.
    Ji nieko neatsakė, pamaniau, gal neišgirdo, todėl prašnekau kiek garsėliau.
    – Teta Kotryna, aš jau eisiu namo.
    Atsakymui ji isteriškai papurtė galvą ir prašvokštė pro lūpas kažką nesuprantamo.
    – Teta Kotryna, nepykite. Man tikrai reikia namo. Mama vakar sirgo, mamai buvo šalta. Turiu pažiūrėti, ar viskas gerai.
    Galiausiai ji sustojo ir palinkusi subedė savo veriančias akis tiesiai man į veidą. Kakta buvo išrasojusi mažyčiais žvilgančiais lašeliais.
    – Vaikeli, tu negali grįžti, mama jau užvakar mirė.
    Raudoni dažai nuo jos putlių lūpų buvo nusitrynę, tik odos grioveliuose vis dar galėjai įžvelgti tą pykinančiai ryškią spalvą. Tiek lūpos, tiek visas veidas kėlė man pasišlykštėjimą. Tik baimė šį kartą sulaikė mano kumštį ir neleido užvožti jai lygiai taip pat, kaip tai mergiotei mokykloje. Buvo baugu. Bijojau, kad teta irgi pavirs vaiduokliu ir visą gyvenimą šlaistysis aplink mane. Tik vieno žmogaus gyvenime nekenčiau labiau nei jos šią akimirką – tai buvo tas, kuris man vėliau prišnekėjo, kad mama nusižudė.
    „Visi tai žino. Visi tai šneka. Per televiziją rodė“, – aiškino žmonės. Kvailiai jie visi alei vieno! Iš kur televizoriai galėjo žinoti, kas nutiko mano mamai? Tik aš tai žinojau, nes mama gyveno mano namuose.
2013-06-08 13:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-23 12:05
Loulu
"Tik vėliau sužinojau, kad yra jos brolis – šešiamečiai apie tai juk negalvoja"
As manau, kad sesiameciai butent taip ir galvoja(turiu galvoje, negalvoja, kas su kuo kaip giminiuojasi). Prisimenu save tokio amziaus. Prisimenu, kaip stebejau irgi viena dede. Kaip vaiksciojau taku, kraipydama klostuota sijonuka, manydama, kad dede tai mato. Vaikiskos akys ziuri kitaip. Vaiksikos smegenys suvokia kitaip.
Ir nemanau, kad tai vaiko mastymas, parasytas vaiko smegenimis. Man lyg ir aisku, kad tai paraso suauges zmogus, kuris tarsi prisimena savo vaikystes isgyvenimus.
Mano pussesere irgi, budama penkiu metu, neteko tevo. Prisimenu ja dabar. Ir labai gerai galiu isivaizduoti, kad ji savo savijauta anuomet aprasytu taip, kaip cia aprasyta. Neina vaikui tiesiogiai suvokti mirties. Ir taip graziai pateiktas jos pasamones ivykiu zaismas sapne.
Man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-12 10:01
Marquise
Tai kad herojė, sakydama "Juk aš ją vakar užmušiau." kalba apie mergaitę iš mokyklos, kuriai pirmoje ištraukoje smogė kumščiu, o ne apie savo mamą. Bet taip turbūt gali atrodyti neskaičius pirmųjų dalių... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-12 09:23
Svoloč
Nebloga ištrauka, gaila be pavadinimo. Kai pavadinimas bus, dalis skaitytojų jos jau antrą kartą neskaitys, todėl pavadinimą geriausia parašyti iš karto. Sakau iš patirties: pirma sugalvoju pavadinimą, paskui galvoju, apie ką galėtų būti pasakojimas.
Šiaip liko neaišku, kokia mergaitės kaltės dalis dėl mamos savižudybės, nes ji sako: "Juk aš ją vakar užmušiau."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 19:35
Kailas Spenseris
Patiko Kristijono portretas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 09:03
fbs
fbs
Bandyta atskleisi, kaip šešių (gerai supratau?) metų mergaitė išgyvena mamos netektį? Aha, dar bandyta įsijausti į šešiamečio vaiko pasaulėjautą, nes parašyta pirmu asmeniu. Teisingai supratau? Užsimota nekukliai. Ar pavyko?.
Smarkiai disonuoja mergaitės mintys su jos amžiumi. Sunku patikėti, kad šešių metų vaikas "skendėjo pasimėgavime", "susikibo lyg du įsiutę gaidžiukai" su dėde, juto kaip "baimė skaudžiai perrėžė krūtinę...", manė "kaip gera vaikams - kartais jiems pakanka..."  Ir taip toliau, ir panašiai, galima prirankioti daugiau. Ar tai logikos klaida? Gal autorė sąmoningai siekė minčių - amžiaus neatitikimo, kad geriau atskleistų siaubą, kaip motinos netektis atima vaikystę ir šešiametė akimirksniu tampa suaugusia? Tokiu atveju, žemai lenkiuosi.

Pagirtina, kad autorė ėmėsi tokios dramatiškos temos ir siužeto prasme gan neblogai išpildė. Suaugę personažai daugiau mažiau aiškūs, bet... Nelogiškumai kenkia.

Vietomis neblogai nutapytas mažos mergaitės su vystelėjusios moters galva ant pečių portretas.
Sugebėjau perskaityti nuo pradžios iki galo :) Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 01:29
disconnected


Tekstas kažkiek hipnotizuoja :).
Bandau – tik bandau – įvardinti dalykus, kurie galbūt lemia skaitytojo įspūdį. Kurti autorė sugeba gerai, todėl ir visokius niuansus, dėl kurių tekstas atrodo taip arba anaip, atspėti gana nelengva.
Kaip ir daugumoje autorės kūrinių (kol kas išimties nepavyko aptikti, bet, na, ne viską esu perskaičius), įaštrinti psich(olog)iniai kampai. Būtent mąstymas/matymas [pasaulio kitaip] išskiria personažus, ir šio kūrinio veikėja – ne išimtis.
Tokią prozą ir lengva, ir sunku komentuoti. Lengva todėl, kad medžiagos, atrodo, komentarui yra. Personažų charakteriai išskirtiniai, mintys kiek „gauruotos“, o kartais norisi suraukti kaktą ir pasiginčyti – dėl požiūrio. Su autore, ar su personažu, kas čia supaisys.
Sunku, nes peršokus į autorės vaizduojamą erdvę, viskas ima atrodyti vienodai teisinga. Vaiko sapnas. Jo žodžiai. Reakcijos. Žmonių (personažų) elgesys. Nežinau, bet perskaičius norisi paklausti: „O ar iš tiesų taip būna?“ Ne, ne tas klausimas. „O ar iš tiesų būna TAIP? “ Kūrinio tikrovėje ir kūrinio logikoje – be abejo, autorė tuo įtikina. Įsijautimas į personažo vidinį pasaulį turbūt geriausias, kiek teko čia aptikti. Bet ar tuo ne per daug užsižaista? Nekeliu klausimo, ar šešiametė sugebėtų taip lyginti/mąstyti. Galvoju, ar toks vaikas sugebėtų tiek ilgai koncentruotis ties vienu objektu (tarkim, dėde): kaip jis skutasi, kokiais žingsniais eina, lyginti su mama ir t.t. Labai jau nuoseklu.
O gal visgi kartais ta kūrinio tikrovė suranda per mažai atramų kitoje – mūsiškoje, kurioje toli gražu ne visi įvykiai turi vienodą reikšmę. Ir tada visas tekstas atrodo kiek paniręs į personažo pasąmonės gelmes. Kaip tas ledkalnis, bet nebūtinai gerąja prasme, nes tą apatinę dalį skaitytojui būna, kad tiesiog sunkoka apčiuopti.
Lyg ir nieko blogo. Įdomu. Bet tai sukelia kažkokios ypatingos monotonijos įspūdį. Kad ir kaip būtų papasakota – pokalbiais, nustebimais, kraštutinumais, aprašymais ar pan. – savo viduje vis tiek tekstas išeina kažkiek vienos spalvos, nors išorėje lyg ir matai tą visą svyravimų amplitudę.
Gal todėl, kad į ypatingus, tikrai ypatingus personažus sunku įsijausti? O jeigu mąstytų šiek tiek kasdieniškiau? Gal tai padėtų išskirti tuos, kurie išties yra ypatingi? Juk nebūtinai kiekvienoje detalėje slypinti prasmė yra reikšminga. Čia tokie neužbaigti pamąstymai, iš kurių autorei galbūt šaus viena kita mintelė. Jeigu nešaus, neverta kreipti dėmesio į mano pasamprotavimus.
Visokius kitokius, konkretesnius dalykus jau minėjo čia anksčiau parašiusieji... tad nesiginčiju ir nesikartoju :).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-10 07:23
Marquise
"išgirdusi skutimosi mašinėlės burzgimą nurimau.", "jis braukė skustuvu per" ir "Tada išjungė burzgiantį aparatą" -> neprieštarauja viens kitam?

IV
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-09 19:36
Šmadrija
Darbas, kurį įmanoma skaityti. Pagarba.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-09 10:38
Erla
Viskas super, bet ta vonios scena kelia abejonių. Reiktų jums ją peržiūrėt.4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-08 17:19
Gija_
Patiko man Kristijonas, juokingas, toks rimtai lyg apspangęs paukštis. Žiauriai simpatiškas :D

"Baimė skaudžiai perrėžė krūtinę ir lyg aštrus smūgis užgniaužė kvapą" - šis sakinys kažkoks sintetinis, mane tai jis erzina, visai mesčiau lauk, be jo kur kas geriau.
"Tik vėliau sužinojau, kad yra jos brolis – šešiamečiai apie tai juk negalvoja" - paaiškinimas po brūkšnio, regis, niekam tikęs, abejoju ar vaikas apie save taip samprotautų.

Šiaip man ypač gražios scenos, ten kur ji stebi Kristijoną, arba pamato "mirtį" ir pradeda žviegti. Ir viskas čia labai gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-08 16:43
Atėja
Prarijau nekramtydama, nors ne, vietomis sustodavau užkibusi už kurios nors minties.Turite Dievo dovaną rašyti prozą.Labai jautru, tikroviška, viskas prabėgo pro akis, ta maža pasimetusi mergaitė įsigavo man širdin.Prisiminiau save panašaus amžiaus, kai mirė tevelis.Kokia buvau pasimetusi šiame pasaulyje..Atgijo vaikystė.Dėkui JUms už puikų darbą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-08 14:50
suflekim
gerai rašot, išties. dėkui už skaitymą, kurs akių nebado :)
gerai būtų, kad taip šauniai valdydama plunksną, truputį imtumėt ir kitaip pakreiptumėt savo smegenis...
lietuvių literatūrai gerai būtų, turiu omeny :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą