Ištrauka, gal greitai bus pavadinimas

Gulėjau, siurbiau į save jos kvapą ir visu kūnu glaudžiausi prie nugaros, o galūnėmis vijausi apie liemenį. Ji vėl buvo šilta, tokia šilta, kad prisilietus net dilgčiojo odą. Skendau pasimėgavime, nenorėjau keltis, nors žinojau, kad jau laikas, vis delsiau – dar akimirką, dar bent trupinėlį.
    Staiga pajutau, kad ji pradeda džiūti, glebti mano rankose; stengiausi kuo stipriau laikyti, kietai suspaudžiau delnais, bet ji vis traukėsi, kol galiausiai liko tik sausas gniužulėlis. Nustebusi žvilgtelėjau į saujoje susirietusį gemalą ir suledėjau – suvokiau, kad tai, ką matau, yra mama.
    Paleidau. Tada dar labiau išsigandau.
    Baimė skaudžiai perrėžė krūtinę ir lyg aštrus smūgis užgniaužė kvapą. Žiopčiodama šokau iš patalo, puoliau gaudyti, bet jos nebebuvo. Tik saujoje vis dar jutau kietai suspaustą gumulą. Įsikniaubiau į jį veidu. Šiurkti vilna skaudžiai nudilgino lūpas, nosį, tačiau paleisti pledo nedrįsau.
    Manęs nebebuvo, tik didelė, siaubingai didelė baimė.
    Tik išgirdusi skutimosi mašinėlės burzgimą nurimau. Supratau, kad visa tai tebuvo sapnas. Dabar kartu su pledu nusimečiau ir baimę. Kaip gera vaikams – kartais jiems pakanka tik tiek – ramaus burzgimo ar kito kasdieniško garso ir sutrupėjusio pasaulio šukės vėl susidėlioja į savo vietas.
    Prisėlinusi stebėjau dėdę pro vos vos pravertų vonios durų plyšelį. Prikišęs prie veidrodžio skruostą jis braukė skustuvu per pusilgius šeriukus. Stovėjo pusnuogis, džinsai nusmukę nuo liemens, saga prasegta. Prisiminiau – kažkada pro plyšiuką spoksojau, kaip mama glosto svetimą vyrą. Ji dejavo ir atrodė laiminga, o man buvo baisu – ne todėl, kad ji taip daro ir ne todėl, kad tas diedas svetimas, o todėl, kad jis atrodė bjaurus – riebus kaip paršas, apžėlusia krūtine ir nusususiais plaukais ant galvos. Išsirengęs. Nesiskutęs. Taip, jis buvo pusnuogis ir nesiskutęs – gal todėl šįryt jį prisiminiau slapčia spitrėdama į dėdę su skutimosi mašinėle. Dėdė buvo gražus, nepilvotas, nenususęs, negauruotas. Ir tuojau bus apsiskutęs. Atrodė, kad jau yra patenkintas vienu žandu, todėl juokingai lyg apspangęs paukštis pakreipė galvą ir atsuko į veidrodį kitą šoną. Nebesusilaikiau ir sukikenau. Išgirdęs mano balselį jis atsigįžo ir sužiuro į plyšį. Tada išjungė burzgiantį aparatą ir ištiesęs ranką stumtelėjo duris.
    – Ach, čia tu, nenaudėle, – nusikvatojo ir puolė gaudyti.
    Straksėdami vienas paskui kitą nulėkėme į didįjį kambarį ir susikibome lyg du įsiutę gaidžiukai. Skeryčiojomės, plasnojome, trypinėjome pirmyn-atgal, kol galiausiai jis iškėlė mane aukštyn ir balsiai paskelbė tapus laimėtoja. Krykščiau iš džiaugsmo ir mylėjau – šįryt vėl jį mylėjau, nors vakar nemokėjo man surišti plaukų.
    – Kodėl tavęs niekas nemyli, Kristijonai?
    – Nemyli? Ką tu čia kalbi? – apstulbo jis.
    – Neglosto tavęs.
    – Ką čia dabar pliurpi? Neglosto... Ei, ką tu iš viso išmanai, maže?
    – Žinau, – ėmiau dėstyti pasipūtusi. – Mamą kiti glosto. Nes ją myli.
    Staiga jis pastatė mane ant grindų ir išsitiesė priešais kaip didelis stulpas. Kelnių saga tebebuvo atvėpusi, bet jis nebesišypsojo. Pastebėjau, kad pusė veido vis dar apžėlę šeriais. Vėl nebežinojau, ar jį myliu.
    – Eisim į mokyklą, – teištarė ir nušlepsėjo rengtis.
    Nuslinkau į virtuvę, pravėriau šaldytuvo dureles ir sukišau vidun galvą, tačiau pieno neradau, apskritai ten buvo tuščia ir nyku, o lemputė keistai mirguliavo. Mama bent jau nupirkdavo valgyti. Arba padėdavo pinigų. Grįžusi iš mokyklos bėgdavau prie vazos ir, jeigu ten rasdavau paspaustą banknotą, keliaudavau į parduotuvę: pieno, duonos, dešrelių, jogurto. Jei reikėdavo nupirkti kažko kito, mama surašydavo ant lapuko. Jeigu ilgai negrįždavo, laukdavau, o jei miegodavo ir nesikeldavo iš lovos, pati eidavau paprašyti pinigų. Ji mokėjo net per miegus susakyti, ką nupirkti. Taip, tikrai, mama daug darbų atlikdavo miegodama – iškrapštydavo iš piniginės monetas, patardavo, ką apsivilkti, surišdavo plaukus, išvalydavo man dantis, išklausydavo, kaip garsiai skaitau namų darbus. Tik užaugusi supratau, kad tai sugeba labai nedaug kas.
    – Duok pinigų, – paprašiau.
    – Ką? Kam? – atsisuko Kristijonas.
    – Į parduotuvę reikia, – pareiškiau.
    – Ką čia išsigalvoji? Į mokyklą marš.
    – Aš alkana! – ėmiau klykti.
    – Gerai, viskas bus padaryta, – pasidavė jis. – Bus ta parduotuvė, tik vėliau, dabar einam į mokyklą.
    Mačiau, kad stengiasi kuo paprasčiau atsikratyti mano priekaištų. Būtų prižadėjęs bet ką, kad tik paklūsčiau jo paliepimui. Dabar jis buvo kaip mama. Ji irgi nusileisdavo kitų reikalavimams ir svetimiems norams, net tada, kaip pati svajodavo apie kažką kita.

    Į mokyklą vedžiau aš jį, o ne jis mane. Ėjo užsisvajojęs, tarytum nesavais batais. Kažkodėl jis man vis labiau atrodė panašus į mamą. Tik vėliau sužinojau, kad yra jos brolis – šešiamečiai apie tai juk negalvoja.
    Prie durų stabtelėjau atsisveikinimui, nesuvokiau, ko jam reikėtų eiti vidun, o jis suglumęs spoksojo į mane. Dabar vėl buvo gražus. Pagalvojau – juk galėtų apsivesti su mama, visai šaunu būtų, tada ir aš turėčiau tėtį. Taip, tada dar tikrai nežinojau, kad Kristijonas yra mamos brolis. Ir dar nežinojau, kas buvo nutikę vakar.
    Staiga tolumoje sušmėžavo kažkas baisaus – pati mirtis. Nustėrau. Ar gali būti? Juk aš ją vakar užmušiau, ji gulėjo negyva. Ar numirėliai šitaip atrodo? Mergšė artinosi prie įėjimo. Visai kaip gyva. Sustingusiom kojom žengiau kelis žingsnelius ir pasislėpiau už Kristijono, bet akių nuo besiartinančios mirties nedrįsau nuleisti.
    Žiūrėdama tiesiai į mane ji priėjo visai prie dėdės ir ištiesė į mus savo baltą ranką.
    Vėl baimė suramino kūną, jutau, kaip tirpstu, nykstu, traukiuosi. Giliai įtraukiau orą ir iš visų plaučių suklykiau:
    – Numirėlė!
    O tada užsimerkiau ir ėmiau visu balsu žviegti.
    Kai pagaliau išdrįsau nutilti, kažkas kitas piktai šūkaliojo šalimais. Atsimerkusi išvydau artyn šuoliuojančią tetą. Būtent ji ir triukšmavo mosuodama į mūsų pusę. Po akimirkos supratau, kad pamokslų tirada skirta ne man.
    – Ar tu visiškas asilas, ar kas tau galvoje negerai? Mama mirė, o jis tempia vaiką į mokyklą.
    Dėdė styrojo tylus ir nesiskutęs.
    Išsirėkusi teta paliko Kristijoną stovėti vieną, o mane pasigriebusi už rankos ėmė tempti su savimi. Pirštai ėmė tirpti jos saujoje. Vos spėjau trepsėti iš paskos. Ilgai nedrįsau prasižioti.
    – Aš noriu namo, – ištariau pagaliau.
    Ji nieko neatsakė, pamaniau, gal neišgirdo, todėl prašnekau kiek garsėliau.
    – Teta Kotryna, aš jau eisiu namo.
    Atsakymui ji isteriškai papurtė galvą ir prašvokštė pro lūpas kažką nesuprantamo.
    – Teta Kotryna, nepykite. Man tikrai reikia namo. Mama vakar sirgo, mamai buvo šalta. Turiu pažiūrėti, ar viskas gerai.
    Galiausiai ji sustojo ir palinkusi subedė savo veriančias akis tiesiai man į veidą. Kakta buvo išrasojusi mažyčiais žvilgančiais lašeliais.
    – Vaikeli, tu negali grįžti, mama jau užvakar mirė.
    Raudoni dažai nuo jos putlių lūpų buvo nusitrynę, tik odos grioveliuose vis dar galėjai įžvelgti tą pykinančiai ryškią spalvą. Tiek lūpos, tiek visas veidas kėlė man pasišlykštėjimą. Tik baimė šį kartą sulaikė mano kumštį ir neleido užvožti jai lygiai taip pat, kaip tai mergiotei mokykloje. Buvo baugu. Bijojau, kad teta irgi pavirs vaiduokliu ir visą gyvenimą šlaistysis aplink mane. Tik vieno žmogaus gyvenime nekenčiau labiau nei jos šią akimirką – tai buvo tas, kuris man vėliau prišnekėjo, kad mama nusižudė.
    „Visi tai žino. Visi tai šneka. Per televiziją rodė“, – aiškino žmonės. Kvailiai jie visi alei vieno! Iš kur televizoriai galėjo žinoti, kas nutiko mano mamai? Tik aš tai žinojau, nes mama gyveno mano namuose.