Pokario vaikas

Praėjo
dingo 
ir verkia
vienišas vaikas.
- Tėvų nebėra
ir paukščių
Ir medžių
čiulbėjimas
nenaudingas
ir nemadingas -
gulbių, kregždžių šokis
ir šaltis, visą naktį
plieno dantimis juokiasi.

Verkia vaikas, verkia
ir pro durų
plyšį žiūri.
Miestelis. Kelios žiurkės,
ir tėvas sviedžia
į purviną žemę švarką 
ir gena karves
iš pašiūrės.

Įeinu
į vidų,
o žmonės brenda
per slidžią žemę
ir ligi apsvaigimo
trypia sniegą, ledą.
Jaučiu, 
šlubuoja Laikas
kaip širdis
kaip skausmas
ir kažkas tvinkčioja -
regiu saulę
nusileidusią.

Akis griaužia
karo dūmai.
Regiu Praeitį
lyg lempą žibalinę.
Regiu
saulės šypseną
ir vasaros saldumą.
Matau ir medžių,
krūmų linijas.

- Ar tau patinka
žalias, samanotas šlaitas
Ir tos tarp debesų
ir medžių, 
kelios žvaigždės,
virpančios 
ir tarpdury -
našlaitės?

Praėjo, dingo -
verkia vaikas
ir laiškų maišelį laiko.
- Ar matai
tėvai, seneliai? Dienos
senka - vaikas verkia
ir atsiveria
pievos plačios
ir moterys
tos pačios
ir tas grindinys
tamsus
ir miršta naktys –
atkentėjusios
už visus.