stabteliu parke ties iškalta liūto galva ir priėjus klausausi kaip už jos giliai sienoje tarp tvirtų degintų plytų žvėris nagais gremžiasi kelią į laisvę
Labai gražu, slaptinga, bet man asmeniškai žiūrisi kaip fragmentas. Trūksta pabaigos. Arba pradžios. Na, kokios nors aplinkos su priežasties ir pasekmės ryšiais, iš kurių taptų aišku - kodėl subjektas visa tai girdi, arba - kurlink jį paskatins šis garsas, arba - kas nutiko jo viduje ir susiejo su žvėries laisvės troškimu.
banali pabaiga, tas Na, o gal tai pavasaris; bet žinai, ne todėl, kad banaliai parašei, o dėl to, kad dabar tiek linksniuoja tą pavasarį, kad jau nuskambėjo banaliai; parašyt reikėjo tais metais, kada jis ateina kaip rutina, kaip visi normalūs pavasariai, sukeliantys hormonų audras... ania?.. va šiais metais, banaliai nuskambėjo, geriau nereikėjo tos paskutinės eilutės, per daug jau nulinksniavo pavasarį, o jis tik ne rutininis, tarp visų pavasarių, ne?..
nu man taip pasirodė, subanalėjo pabaigoje. o iki jos, eik tu sau, net pažiūrėjau į save iš šono, skaitydama, ir spėjau pagalvoti, "eik tu sau, kaip dėmesį išlaiko" įtraukia, sudomina. pabaiga būtų išgirsta kitaip, jei nebūtų jis tiek šiemet linksniuotas, tai nusmuko finalas, subanalėjo. Nuvalkiojo jau pavasarį dar jam dorai kojų neapšilus, o jau nuvalkiojo šiemet...