šią naktį sapnavau
mamą tokią jauną
kokia buvo kai
buvau mažas
žinojau sapne kad
ji mirė bet tai
neatrodė tiesa
ji garsiai vardu
šaukė mane
buvau besakąs juk
tu... bet laiku
susigriebiau nes
nepatogu sakyti kad
esi mirus tai ją
galėtų užgauti
tada staiga pabudau
pabudau dėl nepatogumo
nepatogumo pasakyti
teisybę kurios mama
gal nežino o juk
galėjau bent kol kas
apsimesti kad
nieko dar neįvyko
juk miegojau
tik apatiniam aukšte
Viskas miršta, atgimsta - sapnuose, mirusieji šoka, dainuoja ir juokiasi, o mes pakraupę jų prisibijome, nes tas buvimas mirusiu mus, rodo, taip gąsdina. Visi mes kada nors atsidursime kažkieno sapnuose. Aš dainuosiu savo vaikams ir sakysiu: nebijokit, aš jus lankau, viskas gerai, neeikit tik į Bažnyčią, gink Dieve, ir pinigų niekam neaukokit.
Viliutė, mirusieji ir taip sapnuojasi dažnai. Mišias paprastai žmonės užpirkinėja tada, jeigu mirusieji ima sapnuotis ypatingai dažnai, sunkiuose sapnuose - kaip liaudiškia sakoma, "prašo maldų". Apskritai, šito nereikia, jeiugu mirusieji dažnai prisimenami maldose.
Jeigu mirusieji sapne kviečia pas save - perspėjimas apie pavojų. Tai nebūtinai gali reikšti mirtį, tiesiog reikia kurį laiką žymiai labiau saugotis.
Būna gi taip: susapnuoji kažką iš mirusių artimų žmonių, pabundi, ir galvoji - gaila kad tai buvo tik sapnas, o taip norėtųsi nors porą dienų pabendrauti. Jo... Geras eilėraštis, tik apatinio aukšto minties taip ir nesupratau.
Mintis gera, tokia tikra, kad jaučiu. Ypatingai vaikystę primena - kai esame pilni tokių minčių bei svarstymų. Todėl ir tikra viskas, o vėliau gyvenime jau darosi nebe taip.
na jau, tai ji buvo lyrinio herojaus sapne, ar buvo, tik jo prote, kuriam ( tam jo protui, dar nenubudusiam, dar besirandančiam dualizmų srauto stadijoje) pats Mirties reiškinys reiškė, kažką tai negero, neteisingo, ir kėlė visokeriopus nepatogumus, bei sumaištį jame... ką?..
Kvaileli tu mano Svolačiuk, jie žino. Žinau, nes man lygiai taip pat buvo su vienu iš savųjų. Negalėjau pasakyti, nes net neįsivaizdavau, kaip sureguos, bijojau sukelti skausmą...Bet pasakiau, nes nebeištvėriau savojo...labai sunku yra kalbėtis su žmogumi, kuris yra miręs, tau skauda dėl to, kad jis miręs ir kai jis kalba taip lyg niekur nieko, lyg nieko nebūtų atsitikę, paprasčiausiai nebeišveri...Visą laiką laikiausi, kad tik tas žmogus nieko nesuprastų, bet pokalbis vis nesibaigė, tai yra jis vis kalbėjo ir kalbėjo taip smagiai lyg niekur nieko, dar jei būtų nereikėję nieko atsakyti, tai gal...bet pokalbį turi palaikyti, jei nori suvaidinti iki galo...ir aš neištempiau, pradėjau žliumbti...O tas žmogus tada man papriekaištavo...su nuoskauda, kad dėl jo verkiu šitaip, nors dėl nieko kito taip niekada neverkiau, tik jis kelia man tokį skausmą ir tada aš nebeištvėriau visiškai ir išrėkiau jam tai...tipo ko man verkti dėl kažko tai kito, jei visi kiti gyvi...bet tu numirei, taip tiesiai ir pasakiau tam žmogui...o jis pasirodo viską žinojo...jis viską kuo puikiausiai žinojo...Kitą kartą pasakyk tai savo motinai, mažasis Svolačiuk, ir ji...tada ir ji tau kai ką pasakys...
Su Šventomis Velykomis, Svolačiuka ir visa Rašykų chebra;)) Ir perduokit kas nors pa Šnekoriui;)*