surinkt akimirkas iš nebūties į būtį.
sunešt visus žodžius iš vyturio giesmės.
supint pušų šakas, aprenkt naujom suknutėm.
išleist į kelią iki dabarties...
nelabai; patoso to, taiklumo, filosofinių gilimų kalbant apie atmintį, tikrai nėr; (jei atskleidžiant tą sąvoką) o kaip lyrika - įvaizdžiai tokie tie vyturėliai, giesmelės, beje, negražiai tie vyturiai-čiurliai čiurlena, ne lakštingalos, (jei kalbėti apie giesmių grožį) tiek kad jie pirmieji, labai aukštai danguje, žydrame, kai tiek daug jau šviesos, ir žemė garuoja - jie pirmieji po žieminės tylos, su vėju aukštybėse lenktyniauja - o jei vertinti muziką, kaip giesmė vyturio, ne kas. nėr ten ką rinkti tų gaidų...
kada radijo bangų ieškai, (ant trumpųjų) nu tai va taip...
apie mintį:
iš Nebūties į Būtį akimirkų tu nesurinksi - o va kokia esi - esi tik iš Būties...
Nebūtyje nėra akimirkų jokių, ten nėra ir paties nėra... tai tik būdas kalbėti apie laiką, kada dar nebuvai gimusi tame kūne, ir kada jau nebūsi šiuo kūnu Būtyje, o Būtis bus...
"manęs dar nebuvo alyvos žydėjo, manęs nebebus jau jos..." tai gi. /S. Nėris./
aš už jį (tą tekstą) tikriausiai nei dviejų neduočiau; nebent su avansu;
:) Nesaugo tictac ausų, bet ir galvoja ne tik ... nežinau kuo :) laimė - tai akimirkos, ir pastebimos kai jau praėjo, dažniausiai , o kada jų daugiausia - pavasaryje gyvenimo, kai vyturio giemė dar, ne gulbės :) , kada laimė - kreivą pušies šakelę skuduriuku įsukus pažaisti ... o žvelgiant į pušyną prisiminti - buvo ... ir be to visai dailiai skambantis ketureilis, tegu ir ne taip interpretavau, kaip autorė gal norėjo :)
Tai, kad Pranucis, mielas juodvarni, nedažnai ką peikia. Ir dabar patylėsiu, bet šį kartą smagu stebėti, kaip vaikis tictacas saugo savo ausis, rašydamas padoriai aukštą vertinimą. Ausys, kai jos savos, vis dėlto svarbiau negu kritiko tarnyba Objektyvumui.