Eil. pakuždėti sau (LXXIV)

Tai ne jis – negalėjimas – sielą baugina,
Priešingai: ją baugina galia. 
Žvalgo nuojautos ateitį,
Akys primerktos,
O kažkas, geležim sudžerškėjęs,   
Pasirašo: Žmogus.

Panašus.
Ir be kaukių abu.

Bet baisu, kai jaučiu,
Kad jis vaikšto po TEN,
Kur lig šiol dar pabūdavau vienas.
O dabar štai it Dievas,
Neklausęs ieško ir randa,
Kas esu, kuo esu,
Kiek savęs tremtyje,
Kiek už grotų kalėjime,
Kur slaptavietės vienumą laiko...

Geležim ima širdį į saują
Ir skaito...
-----------------------------------
Robote, pakuždėk,
Kaip sprogdinti tave
Ir – kada,
Kad galėčiau savęs
Bent šiek tiek paslaptyj paturėti.