Regėjimai

Linkiu,
sulaukt
gerų dienų 
ir neišlėkt
į vakarus.
Užeis naktis, 
nors kauk -
paklysim,
tarp žvaigždžių,
atėjus laikui –
pasislėpsim
tarp voratinklių.

Mirtina tyla.
Nulijo.
Auga žmonės,
krūmai, medžiai
ir su vėjais
grumiasi
visi, kas mūsų visų
paslaptis žino.
Žmonės, medžiai -
turės augti,
žmonės turės eiti,
važiuoti...

Ateis žiema,
susegus
žolių, medžių plaukus,
ir pašoks iš miego
apsvaigus
nuo tylos naktis
ir dings, kažkur
išplaukus.

Šiek tiek arčiau,
namų, kapų -
regim pravirus
Dangaus vartus,
regim
žiemos mėnesius 
užgožusius -
pavardes, vardus.

Prieš akis -
po degančiom šviesom -
rasotas rytas,
ir šieną grėbstanti mama
žaidžia
su krykščiančiu
vaiku - jauna, graži
kaip laumė.

O mes, užmiršę
raudoną Praeitį,
lyg kopūstų galvas -
naujas galaktikas
laupom.