Išrišimas

Anka vakaras šis, jokio plyšio, užtinus mėlynė,
Vis nugrandau žodžius nuo apšalusio priešpilnio laiko,
Per plati jaunatis, kad sutilptų į tuščią stiklinę, -
O šilti sakiniai kažkodėl man širdin  nepataiko.

Išgirstu po padu, kaip aštriai įsikūkčioja sniegas, -
Ir nutyla staiga žingsnių maldos už miegančios sienos,
Rodos man, kad šią naktį trapiausia plaštakė nemiega,
O ir tu vis geri po manaisiais langais mėnesieną.

Ko nebeldi?  Tyli?  Juk atšipusios  kojos  į  gruodą, -
Ar į properšas lūpų subėgę klaustukai vienatvės,
Trupa akmenys, smelkias  į odą, kol išneria žodį,
Ir skausmingai paraudus aušrinės žaizda viršum gatvės.

Susipylei šiukšles ant pageltusio ledo prieš rytą, -
Išsipjaustei save, lyg pablukusios fabulos rakštį,
Kai paklausiau kodėl? - Atsakei, kad daugiau nepaslysti,
Skleidžias žiedu šviesa ir tamsiausią šešėlį nuraško.