Po šaltos žiemos

Matau
medžius, krūmus
aplipusius žiedais, pumpurais,
matau - jurginai, pupos žydi
ir noriu, visų atsiprašyti
ir išeiti - po lietaus -
net akis, mažiau skauda -
nors esu kaip Pranas
ir dar vis, rašau.

Noriu
į vasarą pasinerti -
ligi juosmens,
po visų šlapdribų, speigų,
po blėstančių diskusijų,
kurias velniai sukusijo
ir po kankinančio
lietaus, iš gelsvo medžio -

noriu padovanoti -
džiaugsmą, liūdesį
noriu neišsisukinėti,
ir nemeluoti.
Tas džiaugsmas,
tas liūdesys -
ne už centą,
ne už litą.

Noriu,
vasarą padovanoti -
toks metas -
žiedai, pumpurai
ant šakų
ir šilkinės rožės
ant krūtinės
ant liemens.
- Dovanosiu -
žiemą, vasarą,
pakol medžiai -
rudenį šlamens.

Beržų, paparčių,
kasos susipynė
ir aš einu
į vasarą -
tavęs ieškot.

Tuščios palapinės,
pavėsinės.
Po šaltos žiemos -
lietaus lašai,
lyg briliantai
ant kaktos.