Sentimentalus eilėraštis

Mažoj stotelėj
miega vieniši keleiviai,
po kiauru dangaus stogu.
Gūžčioja pečiais
vaikai, seniai -
beržų, liepų medeliai
ir juos visus maitina
žemės krūtys
didelės ir stangrios.

Ir aš, ant suolo,
pailsęs, kniūbsčias,
lyg pamirštas kardas,
lyg visų užmirštas
priešas.

- Kur padėti
tą dangų juodą,
tą baltą naktį?
Lekia Laikas, kaip gervės,
kaip traukiniai
pro šalį.

Ir tu, kaip skausmas,
nakčia, paslapčia
nežinia iš kažkur atklydusi
į duris pasibeldusi -
liūdės, kentės
vienišos slidės,
ir miegos lyg šunys,
užvertę galvas baldai.

Ir įsigrauš,
pro duris, langus
švelnus tavo balsas
ir aš pakelsiu
tave ant rankų,
nespėjusią pasislėpti.
Į vidų, mėnesiai renkasi
ir gimsta - sentimentalus
eilėraštis, ir kambariai
pakvimpa
liepžiedžiais.