Už sienų

1.

Sukausto
nežinia ir aš,
kaip ekrane -
noriu Kristų
nuo kryžiaus nuimti,
noriu - save demaskuoti,
noriu aiškiu,
suprantamu
pasidaryti
tapti žmogumi
ir iš Prano,
stebuklų laukti.

- Pranai,
kuo save kureni
kokį žirgą įkinkęs
ir mano, širdis nerami
ir mano saulės
išpampusios kaip slyvos
tu, visą gyvenimą
geri savo syvus,
o aš, drybsodamas -
galiu virsti žara,
eglių, pušų skara.

Antkapiai, kryžiai,
pasvirus į šoną tvora.
Prieš akis - kauburys
lyg sulytas varnos kuodas.
Sklidinas paguodos
grimztu į smėlį, sniegą -
vis gilyn, gilyn
ir savęs,
negaliu sulaikyt.

Negaliu
į namus sugrįžti -
sniegas lyg dantys grikši
negaliu, eiti su tavimi -
tuo juokingu,
niekingu keliu.

- O tu, mylimoji,
ką tu galvoji -
susitikom,
susitaikėm -
visa tai - Laiko srovė.
Pranas dingo ir tu dingai
ir negera vienam
po medžiu stovėt.

Kreivą medį atkas.
Nukapos šakas.
Žmogui - suriš rankas
ir tu, šypsaisi balkone
į savo tuščią kišenę
ir lyg iš popieriaus
anekdotus
lankstai.

- Išdavei,
vis tiek mylėjau
ir degiau - pragaro ugny,
o barščiai balzgani, šalti.
- Kam pili
į ugnį aliejų,
jeigu degtukų
nerandi, o ir mano akmenys
lyg pažadai sunkūs.

Dar anksti,
dar už sienų,
ne, šį stotelė, ne ta
ir verkia, klykia už sienų,
mums dar - bereikalingi -
svetimų vaikų
vardai.