Jau skambina -
Bet aš vis kurčias, vis ramus
Mažoj pirkelėje ugnelę
Kaip skaudžią širdį kūrenu.
O būna – ir eilėraštį rašau:
Esą, aš dvigubas –
Ir tas, kuriuo esu,
Ir tas, kuriuo buvau.
Lietus nesutelpa į ašarą mažytę,
Bet druskos ašaroj – daugiau.
Mažoj pirkelėj mano karalystė,
Kur nelabai užtenka laiko,
Girdėti skambalus dangaus.
Man gera būt prie didžio kelio,
Žmogaus kepurę kaip karūną
Užsidedant sau ant galvos.
Aš tas, kuriuo esu,
Aš tas, kuriuo buvau.
O būti tuo, kuriuo dar būsiu,
Žadu nepaskubėdamas,
Karališkai kas rytą ant galvos
kepurę užsidėdamas.
Matau palėpę ankštą kurios erdvėj ne tik Karaliai su kepurėmis- karūnom vietą sau suranda, bet ir vaidinimai su krūva aktorių bei žiūrovų. Čia telpa Šklėriai ir visi Šiliniai, pušys grybai, varnas Golius,titnagynė. Net trims muškietininkams yra vietos. O ką kalbėti apie Harker,Tetą Santą. Graži, talpi Tava pirkia, Pranel, kuri yra maža, kaip pats sakai, o aš manau kad ji beribė. 5
Jau skambina -
Vis kurčias, vis ramus
Mažoj pirkelėje ugnelę
Kaip skaudžią širdį kūrenu.
O būna – ir eilėraštį rašau:
Esą, aš dvigubas –
Ir tas, kuriuo esu,
Ir tas, kuriuo buvau.
5.
Karališkai kas rytas ant galvos
Karūną užsidėjęs -
Einu gaudyt
Baltasparnių vėjų.