Paskutinis šių metų eilėraštis

5.

Baigiasi
šiokiadieniai,
šventadieniai,
o žiemos, rudens -
darbai, džiaugsmai -
per kraštus liesis
skleis sparnus mintys
lyg paukščiai
auksinių grūdų
prisilesę.

Ir viduržiemiais
norėsis - aviečių, braškių,
alaus, midaus, šampano -
su kylančia puta,
o tu, norėsi - suknių, kailinių
žiedų, sijonų,
kaip žemuogių
bučinių,
norėsi šuns juodo,
katino balto
ir žvaigždėm
nusagstyto
dangaus fono,
norėsi - naujų
eilėraščių, poemų,
nors žiema,
dar šalta,
o uogų, grybų
nebėra.

Kapuose šalta
ir namuose -
šiluma ne ta
ir pinigai, ne tie
ir per dienas, naktis -
mojuosi rankom
lyg sparnais plasnosi
ir kartosi
išmintis mamos -
įžūliai, atkakliai,
kalbėsi gražius
ir negražius žodžius,
nors sakei, mylėjai
ir buvai
manyje ištirpus,
o aš, buvau - sustingęs,
surimtėjęs,
kaip medus žiemos,
mamos pavėsy.

Sudygs
nauji namai, paminklai
ir pritūps
ant stogų -
minčių kaip varnų -
pakils, tos mano varnos,
ir tau, po kojom -
margi šešėliai
sumirgės
ir apsiverks -
skudurinės lėlės.

Baigiasi
šiokiadieniai,
šventadieniai -
džiaugsmai, vargai
per kraštus liejasi
ir apšarmojusios
mūsų liepų alėjos
lyg kažko gedi.