Laiko sėklos

1.

Prikrito snaigių
kaip žiedų -
prie krosnies
glaudiesi tu -
sakėm, žarijas įpūsim,
įskelsim ugnį,
o kad, sočiau būtų,
kad, smagiau būtų -
sugausim tris karpius
ir ne vieną ungurį.

Pūva, namai mūsų -
daržovių, vaisių gaila.
Už pečių -
atsiveria bedugnės,
liepsnoja
kaimų, miestų ugnys,
žaidžia vaikai,
snaudžia tėvai,
o tu, vėjų nešta
ir pamesta
kažkur išnykai.

Nekviesta - buvai -
gyvenai kaip norėjai -
su mikrofonu rankoje,
o tuo metu kaip iš maišo -
pinigai byrėjo
ir sukosi - rūpesčiai, darbai
kaip snaigės lengvai -
rasojo šiltnamių langai -
avietės, braškės
buvo nykščio didumo
ir daržoves ir jas, manėm -
kažkam, kitam paliksim
ir pasinersim
į poeziją, politiką.

Bėgs už rankų
susikibę vaikai -
virš galvų - kalnai dūmų
lyg kupranugariai - debesys,
o iš vaivorykščių, grybų, uogų -
atsivers - širdis veriantis, varvantis,
voratinkliais apkibęs vaizdas,
o seneliai, protėviai
surinks ir mus, po vieną
ir mes, straksėdami,
tarsi žiogai, tarsi vaikai -
turėsim - nuosavus namus
sudygs - laiko sėklos
lyg erškėtrožės
kurias siekiam,
nepasiekiam.